naujas įrašas. visada sunku įsivažiuoti.
už lango ruduo. Iš senų, beveik savo paskirties neatliekančių daiktų, vadinamų kolonėlėmis skamba Debussy kūryba. Klasika visada mane nuteikdavo apmąstymams ir gilesniems jausmams analizuoti. Tiesa ta, kad visa tai jau baigia mane gyvą suėsti ir rodos, norisi bent dienai pabūti "eiliniu" žmogumi, be jokio tikslo gyvenime, tiesiog pasimėgauti tuo, jog esi čia ir dabar. Pasidžiaugti egzistavimu. Bet.. Žengus šį žingsnį, kelio atgal nebėra, arba tu esi viskas, arba niekas. Vidutinybė nebeegzistuoja. Esi toje terpėje, kur "įmerkęs" kojas rizikuoji likti ten visam laikui - savo mintyse, dalyke, kuris efektyvumu nuginkluoja branduolinę bombą. Taigi, žmogau. Ar esi pasiryžęs žengti tokį žingsnį, eiti iki galo, atsižvelgiant į visas rizikas ir sunkumus, užklupusius keliaujant link savo tikslo? Pagalvok. Kad tai pasiektum, tau dažnai gali trukdyti jausmai ir teks susidurti su amžinu klausimu. Protas, ar jausmai? Jausmų nustūmimas į šalį turėtų garantuoti veiksmus, kurie padėtų kurti savo ateitį.Proto 'ignoravimas' atsilieps neapdairiam sprendimų sūkury, kurie bus priimti žmogaus, užvaldyto jausmų,be trupinėlio logikos. Bet kodėl gi taip sunku pasirinkti? Galėčiau įvardinti tai kaip kovą tarp naudos sau ir nuoširdumo. Ar galima smerkti jausmais paremtus sprendimus, nes tai buvo ne iš blogos intencijos? ir atvirkščiai.
Nepaisant visų išsakytų minčių, žmogus neturėtų priešintis prigimčiai, o tai kas yra dabar jam pavaldu (protas ar jausmai) paversti dar tvirtesne impulsu, sudarančiu galimybes vešėti tavo asmenybės pagrindams.
Nebesvarbu ar rudeninis vėjas
ar šalnos rytmetinės
aš būsiu čia
Kol būsi tu. šalia.
peace
20.9.12
22.8.12
riot
Mėgstu rašyt.
Kai turiu ką.
O dabar nekyla jokia idėja, nors jaučiuosi prastai. Logiškai pagalvojus, tai tik ir turėtų mane skatinti rašyti,bet..
Eilinį kartą pavargau. Nuo savęs, nuo mane supančių žmonių ir nuo rutinos. Norėčiau parašyti kažką.. įkvepiančio. Optimistiško. Tik nežinau, ar tai galiu, nežinau, ar kažkada galėjau.
Ruduo jau alsuoja į nugarą, kartu su depresija, taikosi pačiupti mane "tinkamiausiu metu". Tiesą sakant, laukiu rudens. Laukiu rudeniškos depresijos. Tas jausmas.. Tikriausiai kvailai nuskambės, bet jis keistai GERAS. Depresija yra vienintelis geras jausmas. Daugiausiai atradimų, suvoktų dalykų. Pastarosios savaitės mane tolina nuo savęs pažinimo. Nebesuvokiu savo veiksmų,nebesuvokiu kitų žmonių elgesio, nors darau tą patį ką ir dariau ankščiau - analizuoju. Bet tai mane veda iš proto, nes variantų ir minčių galybė.. Mane trikdo. Nebežinau ko ir kada tikėtis, o tai buvo mano stiprioji pusė - pasiruošti viskam, kam galiu.
Jaučiuosi niekam netinkamas.. Galbūt taip ir yra. Bet nenorėčiau tuo tikėti. :)
Nebežinau ką pasakyt. Ačiū už sugaištą laiką beskaitant patį padrikiausią ir neįdomiausią postą.
Kai turiu ką.
O dabar nekyla jokia idėja, nors jaučiuosi prastai. Logiškai pagalvojus, tai tik ir turėtų mane skatinti rašyti,bet..
Eilinį kartą pavargau. Nuo savęs, nuo mane supančių žmonių ir nuo rutinos. Norėčiau parašyti kažką.. įkvepiančio. Optimistiško. Tik nežinau, ar tai galiu, nežinau, ar kažkada galėjau.
Ruduo jau alsuoja į nugarą, kartu su depresija, taikosi pačiupti mane "tinkamiausiu metu". Tiesą sakant, laukiu rudens. Laukiu rudeniškos depresijos. Tas jausmas.. Tikriausiai kvailai nuskambės, bet jis keistai GERAS. Depresija yra vienintelis geras jausmas. Daugiausiai atradimų, suvoktų dalykų. Pastarosios savaitės mane tolina nuo savęs pažinimo. Nebesuvokiu savo veiksmų,nebesuvokiu kitų žmonių elgesio, nors darau tą patį ką ir dariau ankščiau - analizuoju. Bet tai mane veda iš proto, nes variantų ir minčių galybė.. Mane trikdo. Nebežinau ko ir kada tikėtis, o tai buvo mano stiprioji pusė - pasiruošti viskam, kam galiu.
Jaučiuosi niekam netinkamas.. Galbūt taip ir yra. Bet nenorėčiau tuo tikėti. :)
Nebežinau ką pasakyt. Ačiū už sugaištą laiką beskaitant patį padrikiausią ir neįdomiausią postą.
19.7.12
QEWTKQKPTKQWPETKPWKTKPQWKEPTKPWKQTKPPWKETKPQPKTAJOWPEQRWWWWWWWWWWWWWWWWWWWWJOWOEJTOJWPTPQWEOTJKOAPWOTJOWDTNNNNNJVYMNRAEJYMAEORTJMQORJTQREOYPQOREJKOYJRTUOJTIOYOQERJTYIERCTJREKTMOAKMCTROKMTLKQMRTOWTPWEJMTORJTOEITJERIOYJQIORJTIOWEJTEIOWRAKPWEMRKOSMOKFMZSKODMFKOGMKRBMRKOMGERKOMGOKMQMOWEROMWEOTMREPTPQWETPRYPOROPYARMOTAMOVMOSDWEKPRKPWERPWAERPAWPETMRMYORNEIBRENYUINAERYIAERKOYMEROPYMAEPRYMERYOPWTPQOWETKOPWETAMOMZNBTNBKXCNVNCXKNOPWEPTPQWEJTJRIEYOIQERYPQEYJBOPTAOWTMNAWOTWAETMNPTBMWOEMQORPEQMWETOMAWEOPTMPMAOPSDMFOPMREJRTYMNRTYRTNYIEMNRTIJQMNWETIMNRIYMNERWITPQRTMNIQRTMNIWQEMNTOWEIRTMAOMOFMNEOFMNQOWEMNTRTWIOETMIOWQETMIOWETMWIOQETMNWEIOTMNWEIOTNMQWIOETNQWEOTMNQWIOETMNWIOETMQWIOETMIQWPETMIQWPETMWEPQTMIQW
10.7.12
"Nuleidęs galvą pėdinu.
Dabar tapau nuspėjamas."
Besikapstant po prisiminimus,beieškant įvairių dainų, kurios galėtų mane nukelti atgal į tuos pačius mieliausius prisiminimus, suvokiau, jog turiu blogą ir kad jame jau gan ilgas laiko tarpas kaip nėra nė gyvos dvasios. Nors.. Who cares. Labai abejoju, ar yra žmonių bent kartais užmetančių akį į mano blogą, ta nuomonė dar sustiprėja, kai pamatau komentarų skaičių po kiekvienu postu. Prisiminus pagrindinę priežastį dėl kurios rašau blogą (savęs nuraminimas,išsiliejimas), nuotaika grįžta į ankstesnę būseną. Rašau dėl savęs, kad galėčiau ištverti įvykius, kurie man neduoda ramybės.
O man ramybės neduoda galybė dalykų.. Tik vargu ar galiu čia visiškai atvirai imti ir išklot savo bėdas, man mielesnė yra žmogaus ausis.
vieninteliai žodžiai dabar besisukantys mano galvoje.. ne. geriau nutylėsiu.
Someday.
Dabar tapau nuspėjamas."
Besikapstant po prisiminimus,beieškant įvairių dainų, kurios galėtų mane nukelti atgal į tuos pačius mieliausius prisiminimus, suvokiau, jog turiu blogą ir kad jame jau gan ilgas laiko tarpas kaip nėra nė gyvos dvasios. Nors.. Who cares. Labai abejoju, ar yra žmonių bent kartais užmetančių akį į mano blogą, ta nuomonė dar sustiprėja, kai pamatau komentarų skaičių po kiekvienu postu. Prisiminus pagrindinę priežastį dėl kurios rašau blogą (savęs nuraminimas,išsiliejimas), nuotaika grįžta į ankstesnę būseną. Rašau dėl savęs, kad galėčiau ištverti įvykius, kurie man neduoda ramybės.
O man ramybės neduoda galybė dalykų.. Tik vargu ar galiu čia visiškai atvirai imti ir išklot savo bėdas, man mielesnė yra žmogaus ausis.
vieninteliai žodžiai dabar besisukantys mano galvoje.. ne. geriau nutylėsiu.
Someday.
4.5.12
nebežinau
Net nepastebėjau kada dangus tapo toks tamsus, debesys lyg švininiai.. Riedėjau link parduotuvės, kai pradėjo lyti. Ausyse suskambo 'low - lullaby'. Riedu lėtai, nestipriai atsispirdamas koja į asfaltą. Niekur neskubu. Likau tik aš ir lietus. Nepastebiu pro mane bėgančių, bandančių pasislėpti nuo lietaus, žmonių. Kvaili padarai. Nežiūriu jiems į veidus. Neverta. Jie tokie tušti, beveik kaip mano viltys.
'be soft don't be stern'
Žaibuoja.
'lullaby was not supposed to make you cry'
Giliai įkvėpiu.
'I sang the words I meant'
Nuo oro gaivumo svaigsta galva.
'I sang'
Iškvėpiu. Griaustinis.
Man reikia tavęs.
'be soft don't be stern'
Žaibuoja.
'lullaby was not supposed to make you cry'
Giliai įkvėpiu.
'I sang the words I meant'
Nuo oro gaivumo svaigsta galva.
'I sang'
Iškvėpiu. Griaustinis.
Man reikia tavęs.
1.5.12
hey
Šiandien daugiažodžiaut nesinori. Tuo labiau, kad dabar pirma nakties.
Galiu pasakyti tik tiek,kad viduje kasdien jaučiuosi vis blogiau ir blogiau. Sunku šitaip, iš tikrųjų sunku. Taip, aš esu liūdnas. Bet tuo pačiu metu džiaugiuosi, kad dar mane kažkas sugeba padaryti tokiu liūdnu. Jaučiuosi gyvas. Jaučiuosi žmogus.
Liūdesį galiu jausti tik tada, jeigu ankščiau jaučiausi gerai. Galbūt skamba kvailai, bet..
Manau geriau kartais dėl kažko paverkšlenti, negu būti bejausmiu visą gyvenimą.
But darlin'
you are the only exception
Leave me with some kind of proof it's not a dream.
Galiu pasakyti tik tiek,kad viduje kasdien jaučiuosi vis blogiau ir blogiau. Sunku šitaip, iš tikrųjų sunku. Taip, aš esu liūdnas. Bet tuo pačiu metu džiaugiuosi, kad dar mane kažkas sugeba padaryti tokiu liūdnu. Jaučiuosi gyvas. Jaučiuosi žmogus.
Liūdesį galiu jausti tik tada, jeigu ankščiau jaučiausi gerai. Galbūt skamba kvailai, bet..
Manau geriau kartais dėl kažko paverkšlenti, negu būti bejausmiu visą gyvenimą.
But darlin'
you are the only exception
Leave me with some kind of proof it's not a dream.
13.4.12
be pavadinimo
Nebeatsimenu jau kada normaliai rašiau blogą.
Pavasaris skaitosi. Balandis. Turbūt pirmas kartas, kai tikrai nuoširdžiai nesidžiaugiu šiuo metų laiku. Nei saulės, nei šilumos. Dažniausiai džiaugiuosi kai lyja,bet kodėl šiandien?
Mintys, kaip jau įprasta, neduoda ramybės. Dieną iškeičiau į naktį. Naktis man nebemiela, pernelyg daug ilgesio,nostalgijos. Sentimentų.
Kasdien pabundu su viena mintimi. Kad galbūt kažkas pasikeis. Galbūt ne šiandien. Ne rytoj. Kada nors.
Dar viena diena, kai viskas beprasmiška ir tuščia. Kažkur giliai pasąmonėj suvokiu,kad jeigu šypsosiuosi ir bandysiu atrodyti linksmas - nekelsiu įtarimo. Taip ir darau. Manau man puikiai sekasi, tik keletas žmonių suvokia kas dedasi mano viduje.
Labiausiai gaila prarastų tokių ypatingų žmonių, kaip ji. Ankščiau neturėjom ribų,buvo smagu,bet.. viskas turi pabaigą.
Noriu viską pamiršt ir kraustytis velniop iš šito miesto.
24.3.12
rampampam.
Laimingas. Nors ir purvinas.
Laimingas. Nors ir visos kojos,rankos nubrozdintos.
Laimingas. Nors ir dėl nuovargio galiu betkurią sekundę kristi negyvas.
Laimingas. Nors ir vos atgaunu kvapą.
Laimingas. Nors ir laukia begalės darbų,ant kurių man nusišikt.
Dabar man niekas neberūpi, nes aš esu laimingas.
Jaučiuos taip sušiktai gerai,kad galėčiau kalnus nuverst.
Laimingas. Nors ir visos kojos,rankos nubrozdintos.
Laimingas. Nors ir dėl nuovargio galiu betkurią sekundę kristi negyvas.
Laimingas. Nors ir vos atgaunu kvapą.
Laimingas. Nors ir laukia begalės darbų,ant kurių man nusišikt.
Dabar man niekas neberūpi, nes aš esu laimingas.
Jaučiuos taip sušiktai gerai,kad galėčiau kalnus nuverst.
20.3.12
surrender
Surrender
every word, every thought, every sound
surrender
every touch, every smile, every frown
surrender
all the pain we've endured until now
surrender
all the hope that I lost you have found
surrender
yourself to me
I never had the nerve to ask
Has my moment come and passed?
every word, every thought, every sound
surrender
every touch, every smile, every frown
surrender
all the pain we've endured until now
surrender
all the hope that I lost you have found
surrender
yourself to me
I never had the nerve to ask
Has my moment come and passed?
19.3.12
rašau
Aš rašau nemadingai, Į lapuką
Rašau kol bėga, kol ėda
Rašau kol jiems gėda
Rašau kai gera ir kai bėdos
Rašau ne po, o virš sistemos
Rašau keistai
Rašau dieną naktį
Rašau kas kerta,naują mano kartą
Rašau vis kitaip, kas kartą
Rašau apie širdies plakimą
meilę
gyvybę
ramybę
Rašau konkrečiai ir abstrakčiai
Rašau kas čia
Ir kas anapus ten.
Tad rask mane paprastume. Tarp milijonų įvykiu,daiktų,dalykų.
Ir saugok tai, kas liko. Prisiminki tai gaiviam paukščių čiulbėjime iš ryto.
Rašau kol bėga, kol ėda
Rašau kol jiems gėda
Rašau kai gera ir kai bėdos
Rašau ne po, o virš sistemos
Rašau keistai
Rašau dieną naktį
Rašau kas kerta,naują mano kartą
Rašau vis kitaip, kas kartą
Rašau apie širdies plakimą
meilę
gyvybę
ramybę
Rašau konkrečiai ir abstrakčiai
Rašau kas čia
Ir kas anapus ten.
Tad rask mane paprastume. Tarp milijonų įvykiu,daiktų,dalykų.
Ir saugok tai, kas liko. Prisiminki tai gaiviam paukščių čiulbėjime iš ryto.
17.3.12
all i ever wanted
myliu pasivaikščiojimus.
labiausiai man patinka vaikščioti sutemus.galiu į nieką nekreipęs dėmesio neskubėdamas žingsniuoti šaligatviu. Jaučiuosi gerai. Nes žinau,kad skęstu savo mintyse vis giliau ir giliau. Eilinį kartą neprasilenkiu su jokiu praeiviu. Apmiręs miestas. Kartais džiaugiuosi,kad gimiau čia.
Viskas klostosi taip kaip ir visada, mano širdies ir minčių nenaudai. Bėgimas nuo savo jausmų tampa nebepakeliamu. Atsibodo. Atsibodo kažko tikėtis.. Žinau. Tikėdavausi,kad jeigu būsiu kažkam geras - kažas gero nutiks ir man. That's bullshit. Kodėl žmonės sako,kad gyvenimas kaip zebro dryžiai? Juodai baltas. Po kažkokio blogo įvykio,sako,atsitiks kažkas geresnio.
O kas jeigu ne? O kas jeigu po to blogo įvykio atsitiks dar vienas blogas įvykis? Ir dar? Ir dar.. Ir dar.
The feeling when you can't change anything.
Deal with it.
I just want for you to
Close my eyes
Hold me tight
And bury me deep inside your heart
it's all i ever wanted.
labiausiai man patinka vaikščioti sutemus.galiu į nieką nekreipęs dėmesio neskubėdamas žingsniuoti šaligatviu. Jaučiuosi gerai. Nes žinau,kad skęstu savo mintyse vis giliau ir giliau. Eilinį kartą neprasilenkiu su jokiu praeiviu. Apmiręs miestas. Kartais džiaugiuosi,kad gimiau čia.
Viskas klostosi taip kaip ir visada, mano širdies ir minčių nenaudai. Bėgimas nuo savo jausmų tampa nebepakeliamu. Atsibodo. Atsibodo kažko tikėtis.. Žinau. Tikėdavausi,kad jeigu būsiu kažkam geras - kažas gero nutiks ir man. That's bullshit. Kodėl žmonės sako,kad gyvenimas kaip zebro dryžiai? Juodai baltas. Po kažkokio blogo įvykio,sako,atsitiks kažkas geresnio.
O kas jeigu ne? O kas jeigu po to blogo įvykio atsitiks dar vienas blogas įvykis? Ir dar? Ir dar.. Ir dar.
The feeling when you can't change anything.
Deal with it.
I just want for you to
Close my eyes
Hold me tight
And bury me deep inside your heart
it's all i ever wanted.
29.2.12
28.2.12
nomad
Nesuprantu. Nesuprantu kaip galėjau turėt tokią mintį, kad aš tapsiu kažkiek optimistiškesniu.. Nebeįmanoma.
Žiema skaičiuoja paskutines dienas, nors pavasario dar toli gražu nematyt. Kiekvieną dieną man reikia vis daugiau išsipasakoti. Kažkam,kas manęs nepažįsta ir negalėtų daryt įtakos mano gyvenimui.. Arba tiesiog geram draugui, kuris supranta, kada reikia patylėt. Tapau beprasmybės kupina būtybe. Viskas, ką darau, atrodo, neturi prasmės arba neduoda vaisių. Seniau būdavo lengviau.. Dabar, kai nebenoriu tiesiog gyventi ir būti vidutinybe, kažkas būtinai turėjo sugriauti mano planus. Turiu daug laiko, per daug laiko. Nekontroliuoju savo minčių,jos mane žudo. Kasdien vis labiau ir labiau.
Stengiuos. Bent jau stengiaus. Atsiskleisti, nesukti galvos. Gailiuosi savo sprendimų, noriu būti toks, koks buvau. Prieš šiuos mokslo metus. Vasarą. Kada man nereikėjo nieko. Nei vieno žmogaus, nei vienos gyvos būtybės. Man visada buvo pavojinga bendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis. Prieraišumas daro savo.. Dėl jo kentėjau. Kenčiu. Ir kentėsiu.
Mirštu. Kartu su savo pasiryžimu keisti kažką savo gyvenime. Kartais vienintelis dalykas,faktas ar tiesiog reginys priverčia tave atsisakyti visų savo ketinimų.
Parašęs šitą įrašą tikriausiai išeisiu. Kur akys veda. Kad galėčiau pasimiršt, ko tikriausiai neįstengsiu visą gyvenimą. Kas mane padarė tokiu.
Set me free. Or heaven's a lie.
Žiema skaičiuoja paskutines dienas, nors pavasario dar toli gražu nematyt. Kiekvieną dieną man reikia vis daugiau išsipasakoti. Kažkam,kas manęs nepažįsta ir negalėtų daryt įtakos mano gyvenimui.. Arba tiesiog geram draugui, kuris supranta, kada reikia patylėt. Tapau beprasmybės kupina būtybe. Viskas, ką darau, atrodo, neturi prasmės arba neduoda vaisių. Seniau būdavo lengviau.. Dabar, kai nebenoriu tiesiog gyventi ir būti vidutinybe, kažkas būtinai turėjo sugriauti mano planus. Turiu daug laiko, per daug laiko. Nekontroliuoju savo minčių,jos mane žudo. Kasdien vis labiau ir labiau.
Stengiuos. Bent jau stengiaus. Atsiskleisti, nesukti galvos. Gailiuosi savo sprendimų, noriu būti toks, koks buvau. Prieš šiuos mokslo metus. Vasarą. Kada man nereikėjo nieko. Nei vieno žmogaus, nei vienos gyvos būtybės. Man visada buvo pavojinga bendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis. Prieraišumas daro savo.. Dėl jo kentėjau. Kenčiu. Ir kentėsiu.
Mirštu. Kartu su savo pasiryžimu keisti kažką savo gyvenime. Kartais vienintelis dalykas,faktas ar tiesiog reginys priverčia tave atsisakyti visų savo ketinimų.
Parašęs šitą įrašą tikriausiai išeisiu. Kur akys veda. Kad galėčiau pasimiršt, ko tikriausiai neįstengsiu visą gyvenimą. Kas mane padarė tokiu.
Set me free. Or heaven's a lie.
2.2.12
29.1.12
same old story
Has someone taken your faith?
It's real, the pain you feel
The life, the love
You'd die to heal
The hope that starts
The broken hearts
You trust, you must confess
I already did.
O dabar - kas bus, tas bus. Man visiškai nesvarbu.
Kas nesusiję su mokslais, ar šeima.. Tas man nesvarbu.Visiškai.Galėčiau gyvent taip visą laiką.Taip žymiai lengviau.Nereikia jaudintis kas ir kaip bus.Tiesiog plaukti pasroviui.
Atradau galybes senų,gerų dainų kurių neklausiau ištisus metus. Žinoma neturiu su niekuo jų pasidalint, but oh.. wait.. i don't give a fuck.
Pradėjau rašyt eilėraštį.Jis išliks tik mano užrašuose, tikriausiai.Kaip sakoma finders keepers.
Kažkada masčiau, ar mano blogas pataps optimistišku.Manau išaušo metas.
but i'm still fallin' in love anyways.
It's real, the pain you feel
The life, the love
You'd die to heal
The hope that starts
The broken hearts
You trust, you must confess
I already did.
O dabar - kas bus, tas bus. Man visiškai nesvarbu.
Kas nesusiję su mokslais, ar šeima.. Tas man nesvarbu.Visiškai.Galėčiau gyvent taip visą laiką.Taip žymiai lengviau.Nereikia jaudintis kas ir kaip bus.Tiesiog plaukti pasroviui.
Atradau galybes senų,gerų dainų kurių neklausiau ištisus metus. Žinoma neturiu su niekuo jų pasidalint, but oh.. wait.. i don't give a fuck.
Pradėjau rašyt eilėraštį.Jis išliks tik mano užrašuose, tikriausiai.Kaip sakoma finders keepers.
Kažkada masčiau, ar mano blogas pataps optimistišku.Manau išaušo metas.
but i'm still fallin' in love anyways.
26.1.12
it was a fucking disaster.
horrible.
awful.
terrific.
terrible.
frightening.
mind blowing thing.
Dienos bėga dar lėčiau.
Nebėra noro rašyti.
Nebėra noro išvis kažką daryti.
Kaip greitai gali viskas pasikeist. Nespėji susigaudyt, o tu jau vėl vienas.
Lyg nieko nebūtų buvę. Vėl jaučiu tuštumą ir ji mane ėda.
Tūkstantis minčių užplūsta einant gatve. Nors dangus tamsus, sniegas viską apšviečia.
Pradedu mąstyt apie vasarą, grįžta prisiminimai.Nostalgija.Galvoje skamba 'butterfly'.
jaučiuos bukai.nereikėtų ilgėtis to,kas jau niekada nebegrįš.
http://www.youtube.com/watch?v=pFRdsy5Nzk4
horrible.
awful.
terrific.
terrible.
frightening.
mind blowing thing.
Dienos bėga dar lėčiau.
Nebėra noro rašyti.
Nebėra noro išvis kažką daryti.
Kaip greitai gali viskas pasikeist. Nespėji susigaudyt, o tu jau vėl vienas.
Lyg nieko nebūtų buvę. Vėl jaučiu tuštumą ir ji mane ėda.
Tūkstantis minčių užplūsta einant gatve. Nors dangus tamsus, sniegas viską apšviečia.
Pradedu mąstyt apie vasarą, grįžta prisiminimai.Nostalgija.Galvoje skamba 'butterfly'.
jaučiuos bukai.nereikėtų ilgėtis to,kas jau niekada nebegrįš.
http://www.youtube.com/watch?v=pFRdsy5Nzk4
23.1.12
21.1.12
This means nothing to me, 'cause you are nothing to me
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas.
Kenčiu per savo durną galvą.Kuri man teikia tuščių vilčių.
Viltis išgaravo.
O aš vis dar čia.
Laukiu,nors ir vilties nėra.
Akimirka pražuvus.
Kartu su manimi.
Tas jausmas, kai tu kažko tikiesi. Ilgai lauki. Ir visa tai ko tikėjais ir laukei subliūkšta per vieną dieną. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną.
You could've been number one
And you could've ruled the whole world
And we could've had so much fun
But you blew it away
You're still nothing to me
And this is nothing to me
And you don't know what you've done
But I'll give you a clue
Neturiu žodžių. Gero savaitgalio.
Kenčiu per savo durną galvą.Kuri man teikia tuščių vilčių.
Viltis išgaravo.
O aš vis dar čia.
Laukiu,nors ir vilties nėra.
Akimirka pražuvus.
Kartu su manimi.
Tas jausmas, kai tu kažko tikiesi. Ilgai lauki. Ir visa tai ko tikėjais ir laukei subliūkšta per vieną dieną. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną.
You could've been number one
And you could've ruled the whole world
And we could've had so much fun
But you blew it away
You're still nothing to me
And this is nothing to me
And you don't know what you've done
But I'll give you a clue
Neturiu žodžių. Gero savaitgalio.
19.1.12
Inspiration, yeah?
Ir vėl bandau kažką parašyt.
Dienos bėga greitai. Sausis. Nekokia ta žiema. Mokykla, dažnai lyja/sninga ir kitos nesąmonės.
Dažnai praeinu gatve šiaip sau. Vien tik dėl to, kad eičiau. Kad galėčiau pabūt vienas su savimi ir atitrūkt nuo to nesibaigiančio rato. Pabundi, reikia keltis, nesinori, nes žinai - laukia dar viena beprasmė diena. Dar viena diena, kai tu nieko nenuveiki, kai viskas atrodo tuščia ir beprasmiška. Bet nors giliai pasamonėje ir virpa suvokimas, kad viskas turi turėti prasmę, bet aš sėkmingai jį užmaskuoju ir toliau elgiuosi taip, lyg neturėtų. O gaila. Seniau, prisimenu dabar, būdavo lengviau. Kasdien atsitikdavo kažkas prasmingo man. Kasdien, vakare atsigulęs, turėdavau laiko apmąstymams, minčių, kodėl viskas taip. Galėdavau svarstyti iki kol nutrūkdavau. Dabar taip nėra. Dabar tik stumiu dienas kaip tik išmanau. Per daug miegu, per daug sėdžiu. Linksmybės pasikeitė. Galbūt pasenau.Nežymiai.
2011 metai - dar vieni metai praleisti šiame pasaulyje veltui sau pačiam, nors gal ir ne veltui kam nors, kas už mane suplanavo mano likimą. Kažkodėl visai nenoriu su niekuo bendraut, nes visas bendravimas tapo tuščias ir atrodo beviltiškai vulgarus. Per tuos metus daug pasikeičiau. Kažkada, vos tik likęs vienas sugebėdavau panirti į pasamonės gelmes, svarstyti savo tolesnius veiksmus ir atsiskleisti visu savo pajėgumu. Dabar, supaprastėjau. Jau gan ilgai neparašiau nei vieno eilėraščio. Neperskaičiau nei vienos rimtos knygos. Nors neseniai skaičiau „Jis sako TAIP“. Nors daug kam ši knyga nepatiko, man ji pasirodė tikras gyvenimo variklio principo išnagrinėjimas. Kodėl sakiau NE, kai galėjau vienu TAIP pasukti savo gyvenimą kita linkme? Kodėl pasakiau NE draugams, kurie tikrai nenutuokė kaip man jie iš tikro reikalingi? Ir viską daro tas prakeiktas surambėjimas. Jaučiausi pats sau įpatingas, kol nepaleidau vėjais savo vidinių vertybių ir neiškeičiau jų į kažką, ko dabar net nesuprantu. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną. Dabar net pačiam baisu. Kodėl? Aš noriu susigrąžinti save. Tikrai noriu, bet tai atrodo jau nebeįmanoma. Nebeturiu jėgų ir netgi neprisimenu tiek, kad galėčiau dar kažką pakeisti, o noriu. Noriu, kad galėčiau nors internetui, kas yra visiškai kvaila, padovanoti savo mintis, dėl kurių pačiam nebūtų gėda. Nenoriu rašyti tokių nerišlių ir betikslių vapalionių, kokias rašau dabar. O kažkada turėjau tikslą. Tikslą, kuris švietė man lyg kelrodė žvaigždė. Tikslą, kuris vertė, net nevertė, o leido, man pasijusti ką reiškia turėti vidinių vertybių, ką reiškia kai tavo sielos nevaržo kažkoki įsitikinimai, jokios sienos, gali galvoti taip toli, kad net nesinori palikti svajonių pasaulio. Dažnai eidavau pasivaikščioti vienas, eidavau gatvėmis, kur šiaip niekada neičiau, be tikslo, be krypties, ten kur nešė kojos ir užsimekęs klausydavausi savo vidaus. Man pačiams jis atrodė įdomus. Tikrai elgiausi, kaip koks apsirūkęs paauglys. Bet man patiko, patiko jausti stipriau, matyti toliau ir suprasti tai, apie ką dabar net nepagalvoju. O dar kai kurie abejoja, jog žmonės, su kuriais bendrauji, nekeičia tavęs. Keičia ir dar kaip. Kai nustojau savo draugų, senų, su kuriais galėdau reikšti savo mintis ir nebijoti. Nebijoti, kad busi palaikytas kvailiu. Moliusko šarvas, štai kaip galėčiau savo dabartinę būseną pavadinti. Išpuvęs tuščiaviduris medis, kuriame gyvena vien kvaili padarai. O kas belieka žmogui, kurį supra visiškai jo požiūriui prieštaraujanti aplinka. Jaučiu, kad viskas, ką seniau gerbiau ir kuo tikėjau miršta. Miršta kartu su mano pasiryžimu ką nors keisti. Labiausiai gaila prarastų tokių įpatingų draugų, nors jie iš dalies kalti, nes pasikeitė. Supopsiškėjo. Pasidarė kaip visi, nors prieš tai neturėjom ribų. Velniop viską, einu atsinešiu kavos..
Akimirka
Dėl tos vienos...
Švelnios...
Akimirkos prasmingos.
Nelaimingos,
Tos nuoširdžios,
Gražios jausmingos...
Aš gyvenu.
Ir tik dėl jos vienos
Kasnakt,
Sapnuos aš vis tikiu -
Vilties yra.
Ji dar gyva!
Tik žodį tark.
Ir vis tikiuos,
Kad ji ateis.
Akimirka.
Keista,
Trumpa,
Ji spindinti aikštinga,
Bejausmė kartais,
O kartais supratinga.
Bet ne,
Nėra!
Akimirka pražuvus.
Ji tik manu krauju pasruvus.
Ir nebeveši manojoj sieloj grožis.
Tu kitokia, nei man atrodė.
Jau sakiau, kad einu kavos? Taigi...
Dienos bėga greitai. Sausis. Nekokia ta žiema. Mokykla, dažnai lyja/sninga ir kitos nesąmonės.
Dažnai praeinu gatve šiaip sau. Vien tik dėl to, kad eičiau. Kad galėčiau pabūt vienas su savimi ir atitrūkt nuo to nesibaigiančio rato. Pabundi, reikia keltis, nesinori, nes žinai - laukia dar viena beprasmė diena. Dar viena diena, kai tu nieko nenuveiki, kai viskas atrodo tuščia ir beprasmiška. Bet nors giliai pasamonėje ir virpa suvokimas, kad viskas turi turėti prasmę, bet aš sėkmingai jį užmaskuoju ir toliau elgiuosi taip, lyg neturėtų. O gaila. Seniau, prisimenu dabar, būdavo lengviau. Kasdien atsitikdavo kažkas prasmingo man. Kasdien, vakare atsigulęs, turėdavau laiko apmąstymams, minčių, kodėl viskas taip. Galėdavau svarstyti iki kol nutrūkdavau. Dabar taip nėra. Dabar tik stumiu dienas kaip tik išmanau. Per daug miegu, per daug sėdžiu. Linksmybės pasikeitė. Galbūt pasenau.Nežymiai.
2011 metai - dar vieni metai praleisti šiame pasaulyje veltui sau pačiam, nors gal ir ne veltui kam nors, kas už mane suplanavo mano likimą. Kažkodėl visai nenoriu su niekuo bendraut, nes visas bendravimas tapo tuščias ir atrodo beviltiškai vulgarus. Per tuos metus daug pasikeičiau. Kažkada, vos tik likęs vienas sugebėdavau panirti į pasamonės gelmes, svarstyti savo tolesnius veiksmus ir atsiskleisti visu savo pajėgumu. Dabar, supaprastėjau. Jau gan ilgai neparašiau nei vieno eilėraščio. Neperskaičiau nei vienos rimtos knygos. Nors neseniai skaičiau „Jis sako TAIP“. Nors daug kam ši knyga nepatiko, man ji pasirodė tikras gyvenimo variklio principo išnagrinėjimas. Kodėl sakiau NE, kai galėjau vienu TAIP pasukti savo gyvenimą kita linkme? Kodėl pasakiau NE draugams, kurie tikrai nenutuokė kaip man jie iš tikro reikalingi? Ir viską daro tas prakeiktas surambėjimas. Jaučiausi pats sau įpatingas, kol nepaleidau vėjais savo vidinių vertybių ir neiškeičiau jų į kažką, ko dabar net nesuprantu. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną. Dabar net pačiam baisu. Kodėl? Aš noriu susigrąžinti save. Tikrai noriu, bet tai atrodo jau nebeįmanoma. Nebeturiu jėgų ir netgi neprisimenu tiek, kad galėčiau dar kažką pakeisti, o noriu. Noriu, kad galėčiau nors internetui, kas yra visiškai kvaila, padovanoti savo mintis, dėl kurių pačiam nebūtų gėda. Nenoriu rašyti tokių nerišlių ir betikslių vapalionių, kokias rašau dabar. O kažkada turėjau tikslą. Tikslą, kuris švietė man lyg kelrodė žvaigždė. Tikslą, kuris vertė, net nevertė, o leido, man pasijusti ką reiškia turėti vidinių vertybių, ką reiškia kai tavo sielos nevaržo kažkoki įsitikinimai, jokios sienos, gali galvoti taip toli, kad net nesinori palikti svajonių pasaulio. Dažnai eidavau pasivaikščioti vienas, eidavau gatvėmis, kur šiaip niekada neičiau, be tikslo, be krypties, ten kur nešė kojos ir užsimekęs klausydavausi savo vidaus. Man pačiams jis atrodė įdomus. Tikrai elgiausi, kaip koks apsirūkęs paauglys. Bet man patiko, patiko jausti stipriau, matyti toliau ir suprasti tai, apie ką dabar net nepagalvoju. O dar kai kurie abejoja, jog žmonės, su kuriais bendrauji, nekeičia tavęs. Keičia ir dar kaip. Kai nustojau savo draugų, senų, su kuriais galėdau reikšti savo mintis ir nebijoti. Nebijoti, kad busi palaikytas kvailiu. Moliusko šarvas, štai kaip galėčiau savo dabartinę būseną pavadinti. Išpuvęs tuščiaviduris medis, kuriame gyvena vien kvaili padarai. O kas belieka žmogui, kurį supra visiškai jo požiūriui prieštaraujanti aplinka. Jaučiu, kad viskas, ką seniau gerbiau ir kuo tikėjau miršta. Miršta kartu su mano pasiryžimu ką nors keisti. Labiausiai gaila prarastų tokių įpatingų draugų, nors jie iš dalies kalti, nes pasikeitė. Supopsiškėjo. Pasidarė kaip visi, nors prieš tai neturėjom ribų. Velniop viską, einu atsinešiu kavos..
Akimirka
Dėl tos vienos...
Švelnios...
Akimirkos prasmingos.
Nelaimingos,
Tos nuoširdžios,
Gražios jausmingos...
Aš gyvenu.
Ir tik dėl jos vienos
Kasnakt,
Sapnuos aš vis tikiu -
Vilties yra.
Ji dar gyva!
Tik žodį tark.
Ir vis tikiuos,
Kad ji ateis.
Akimirka.
Keista,
Trumpa,
Ji spindinti aikštinga,
Bejausmė kartais,
O kartais supratinga.
Bet ne,
Nėra!
Akimirka pražuvus.
Ji tik manu krauju pasruvus.
Ir nebeveši manojoj sieloj grožis.
Tu kitokia, nei man atrodė.
Jau sakiau, kad einu kavos? Taigi...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)