I wanna live somewhere else. And i think i deserve it. Better, fresh start. Because soon i'll become a fucking horrible person with my humanity off. Now i kinda care. But at that moment, the moment when everything will break into tiny little pieces.. I know my hopes and expectations will be locked and buried down deep inside my heart. Yeah. I still have hopes. Funny, isn't it? I'm such a stupid person, who loves being rational and yet, there's no chance that i'll get what i want. I can crush others dreams and faith easily. But what about mines? why? why did it happen to me? i guess. I never lost hope, since i found it. AND IT DRIVES ME MAD!
Yesterday was fucking awful.Just.. It's been ages since i felt something like this. I was shaking, literally. For about 30 mins, i couldn't control myself, i was so fucking nervous that i could tear someone apart, rip their head off. And it drives me crazy, i need to take pills so sometimes it helps me to sleep or just to keep my.. sanity. I'm ball of disappointed, angry, sad, depressed mixture of feelings.
The main thing is that i'm strong. I have been able to handle it before. But now, either feelings are ripping my heart out or i became weak. In both cases, i'll become very fierced. It's because. I don't see any point of being good.
Actually.
I don't see any point of living. It kills me.
20.11.13
14.11.13
who am i?
Once one accepts the original outcome and stops trying to run from it, the loop will stop. Reality. It guides you toward accepting your fate, instead of relying on someone to change it. If you stop what you're doing right now, you'd end up stopping the loop. Watching other i understood how one must learn from the past and accept one's fate and move on.
Realising this.. i didn't help anyone else. Why? You remind me. You think.. by acquiring all there is, you can accomplish whatever you want. You make yourself believe, that you can't fail, and lie to yourself.
I stopped listening to anyone else.
I stopped trusting anyone.
In your case, you are so deluded, that you think all these powers are yours and yours alone.
I empathize with you. You can neither forgive yourself nor accept yourself for what you truly are.
But i know. What you're doing is certainly wrong. But you're not completely to blame for not being able to realize that.
My chance has passed, but you can still forgive yourself.
Because.. Sometimes two who seem to be opposites are actually two sides of the same coin. We can only succeed when we work together. Like you and me. Look at you and find in yourself what I was unable to find in myself.
If you want to exit this loop.. Examine your mistakes.
After all. I still have no regrets.
http://www.youtube.com/watch?v=vFIX2G2oSSU
Realising this.. i didn't help anyone else. Why? You remind me. You think.. by acquiring all there is, you can accomplish whatever you want. You make yourself believe, that you can't fail, and lie to yourself.
I stopped listening to anyone else.
I stopped trusting anyone.
In your case, you are so deluded, that you think all these powers are yours and yours alone.
I empathize with you. You can neither forgive yourself nor accept yourself for what you truly are.
But i know. What you're doing is certainly wrong. But you're not completely to blame for not being able to realize that.
My chance has passed, but you can still forgive yourself.
Because.. Sometimes two who seem to be opposites are actually two sides of the same coin. We can only succeed when we work together. Like you and me. Look at you and find in yourself what I was unable to find in myself.
If you want to exit this loop.. Examine your mistakes.
After all. I still have no regrets.
http://www.youtube.com/watch?v=vFIX2G2oSSU
20.10.13
awfully blue and alone
hi. it's me, again.
Sumasčiau rašyt iš tų paskatų, kad kažkada pamiršiu, kaip gera/bloga buvo kai man buvo 17 metų ir visos 10 dienų. Iškart galiu pasakyt, kaip praktiškai visada, jaučiuos blogai(?). Kodėl? hm. Galbūt.. GALBŪT dėl to, kad UAB "uždaras, užpisantis gyvenimo ratas" toliau leidžia šaknis į mano smegenis, man visiškai nesipriešinant. Nors gali ir priešinuosi, pradėdamas mastyt kaip viskas blogai ar išvis tiesiog mastyt. Kas paskutiniu metu mano gyvenime labai (pabrėžiu) reta. Monotonija vistiek išliko, išliko ir dar evoliucionavo į super - atsparų viskam - šūdą. Turiu krūvas laiko apmąstymams, planams, savo paties asmenybės lavinimui, bet nedarau nei vieno iš jų. Galbūt čia ir yra mano optimizmo zenitas, kada kaip tolygiai lėtėjančio greičio grafikas pradedu leistis žemyn, kol pasieksiu patį dugną ir nustosiu išvis kažką daryti. Nustosiu būt žmogus sau, nustosiu žmogus būti ir kitiems, dings visi formalumai, dings viskas. Galvoju ar dėl to, kad eilinį kartą pasenau metais ir tapau a la "išmintingesnis" ar dėl to, kad kai ką supratau (applause).Jeigu gauni atsakymą, kuriame yra žodis "ne" - tu sustoji, nusiramini ir pamiršti. Ankščiau dariau kitaip. Laikiau gyvenimą savo rankose ir tada nesuvokiau, kaip sunku bus jį tokį išlaikyti. So yeah. Praktiškai viskas taip ir krito iš mano rankų, tikriausiai tebekrenta, nes žinau, kad dar yra kam kristi. Klausimas ar norėsiu pakelti viską ir bandyti sulipdyti kažką iš šukių ir ar išvis kažką galima sulipdyti. Ankščiau versdavausi per galvą, kad kažkas įvyktų, o dabar? Dabar net nesusimąstau. Iš tikrųjų, man baisu. Kodėl? Norėčiau susigrąžint viską, atsukt laiką, pakeist daug veiksnių, be kurių dabar nerašyčiau šio blogo. Tada jaučiaus kitoks, jaučiausi bent truputėlį įpatingas ir išskirtinis. Dabar jaučiuosi taip, kaip buvo rašoma vienoje knygoje, kurią neseniai skaičiau. Atomą sudaro 0.0001% atominės masės - visa kita tėra tuštuma. Taigi. Tuštumo jausmas priveda ir prie to, kad noras bendraut krenta žemyn kaip rudeniški lapai už lango.
O ankščiau būdavo lengviau. Kasryt atsibusdavau ir užmigdavau su ta pačia mintimi, kaip iš prieš kelis metus. Iš dalies, tai nepasikeitė. Ta mintis vis dar įsikabinus į visą mano esybę. Dėja, jaučiu, kad ji galutinai pribaigia mane.
I wouldn't say I've moved on
I woudln't say I'm close to okay
Or that you no longer fill me
Or no longer stand in my way
And I'm not to proud to admit to you now
That I'm still nothing more than a wreck
And I do intend not to pretend til the end
see ya.
Sumasčiau rašyt iš tų paskatų, kad kažkada pamiršiu, kaip gera/bloga buvo kai man buvo 17 metų ir visos 10 dienų. Iškart galiu pasakyt, kaip praktiškai visada, jaučiuos blogai(?). Kodėl? hm. Galbūt.. GALBŪT dėl to, kad UAB "uždaras, užpisantis gyvenimo ratas" toliau leidžia šaknis į mano smegenis, man visiškai nesipriešinant. Nors gali ir priešinuosi, pradėdamas mastyt kaip viskas blogai ar išvis tiesiog mastyt. Kas paskutiniu metu mano gyvenime labai (pabrėžiu) reta. Monotonija vistiek išliko, išliko ir dar evoliucionavo į super - atsparų viskam - šūdą. Turiu krūvas laiko apmąstymams, planams, savo paties asmenybės lavinimui, bet nedarau nei vieno iš jų. Galbūt čia ir yra mano optimizmo zenitas, kada kaip tolygiai lėtėjančio greičio grafikas pradedu leistis žemyn, kol pasieksiu patį dugną ir nustosiu išvis kažką daryti. Nustosiu būt žmogus sau, nustosiu žmogus būti ir kitiems, dings visi formalumai, dings viskas. Galvoju ar dėl to, kad eilinį kartą pasenau metais ir tapau a la "išmintingesnis" ar dėl to, kad kai ką supratau (applause).Jeigu gauni atsakymą, kuriame yra žodis "ne" - tu sustoji, nusiramini ir pamiršti. Ankščiau dariau kitaip. Laikiau gyvenimą savo rankose ir tada nesuvokiau, kaip sunku bus jį tokį išlaikyti. So yeah. Praktiškai viskas taip ir krito iš mano rankų, tikriausiai tebekrenta, nes žinau, kad dar yra kam kristi. Klausimas ar norėsiu pakelti viską ir bandyti sulipdyti kažką iš šukių ir ar išvis kažką galima sulipdyti. Ankščiau versdavausi per galvą, kad kažkas įvyktų, o dabar? Dabar net nesusimąstau. Iš tikrųjų, man baisu. Kodėl? Norėčiau susigrąžint viską, atsukt laiką, pakeist daug veiksnių, be kurių dabar nerašyčiau šio blogo. Tada jaučiaus kitoks, jaučiausi bent truputėlį įpatingas ir išskirtinis. Dabar jaučiuosi taip, kaip buvo rašoma vienoje knygoje, kurią neseniai skaičiau. Atomą sudaro 0.0001% atominės masės - visa kita tėra tuštuma. Taigi. Tuštumo jausmas priveda ir prie to, kad noras bendraut krenta žemyn kaip rudeniški lapai už lango.
O ankščiau būdavo lengviau. Kasryt atsibusdavau ir užmigdavau su ta pačia mintimi, kaip iš prieš kelis metus. Iš dalies, tai nepasikeitė. Ta mintis vis dar įsikabinus į visą mano esybę. Dėja, jaučiu, kad ji galutinai pribaigia mane.
I wouldn't say I've moved on
I woudln't say I'm close to okay
Or that you no longer fill me
Or no longer stand in my way
And I'm not to proud to admit to you now
That I'm still nothing more than a wreck
And I do intend not to pretend til the end
see ya.
19.9.13
Do I wanna know?
http://www.youtube.com/watch?v=bpOSxM0rNPM&list=FLzgfLJwHAW1jAwOr_2o3VkA
Manau, ši daina apie vaikiną ir merginą, kurie pažįsta vienas kitą kurį laiką. Lyg ir galima suprasti, kad dainuojama apie draugystę. Nesvarbu, prasidėjusią ar dar tik įpusėjusią į tą "stadiją". Ir tada kažkas stoja tarp jų. Logiškiausias variantas tai, kad kažkas stojo skersai jų kelio - naujas žmogus, ir šios mintys juos išmuša iš vėžių. Ir kai jis arba ji bando "nusikratyti" tų jausmų, jie niekados nedingsta, tik kyla ir kyla. Atsiranda mąstymas, ar jis/ji vis dar išlaikęs tą patį susižavėjimą, simpatiją. Dainos pavadinimas pasako viską, tai lyg vidinė kova su savimi, kurioje svarstoma ar šis dalykas kažko tebevertas ar reikia jo siekti. Betkuriuo atveju jie yra pralaimėtojai. Vienu keliu - tu esi tas kuris "paršliaužia atgal", kitu atveju būsi visiškai užspaustas savo paties jausmų. Patiriant dabar kažką tokio, norisi šitą dainą tiesiog paleist per naujo. Vėl ir vėl. Daina, kuri užveda, bet kartu ir supykdo.
Manau, ši daina apie vaikiną ir merginą, kurie pažįsta vienas kitą kurį laiką. Lyg ir galima suprasti, kad dainuojama apie draugystę. Nesvarbu, prasidėjusią ar dar tik įpusėjusią į tą "stadiją". Ir tada kažkas stoja tarp jų. Logiškiausias variantas tai, kad kažkas stojo skersai jų kelio - naujas žmogus, ir šios mintys juos išmuša iš vėžių. Ir kai jis arba ji bando "nusikratyti" tų jausmų, jie niekados nedingsta, tik kyla ir kyla. Atsiranda mąstymas, ar jis/ji vis dar išlaikęs tą patį susižavėjimą, simpatiją. Dainos pavadinimas pasako viską, tai lyg vidinė kova su savimi, kurioje svarstoma ar šis dalykas kažko tebevertas ar reikia jo siekti. Betkuriuo atveju jie yra pralaimėtojai. Vienu keliu - tu esi tas kuris "paršliaužia atgal", kitu atveju būsi visiškai užspaustas savo paties jausmų. Patiriant dabar kažką tokio, norisi šitą dainą tiesiog paleist per naujo. Vėl ir vėl. Daina, kuri užveda, bet kartu ir supykdo.
2.8.13
28.6.13
passive.
I should try being honest. I bet it works.
Someday I'll walk away and say
“You fuckin' disappoint me
Maybe you're better off this way”
Someday I'll walk away and say
“You fuckin' disappoint me
Maybe you're better off this way”
15.6.13
i'm having fun. don't put me down.
Beveik ketvirta ryto, o aš kaip idiotas vaikštau iš vieno kambario į kitą. Pro virtuvės langą jau matosi blankiai gelsvas dangus, o ir plytelės šiltesnės ten. Visgi, mano kambarys tampa šaldytuvu vasarą. Naktim, paryčiais. O dieną neįmanoma pakęst tvankumo ir karščio. Vat tokia didelė temperatūros kaitų amplitudė. Iš tikrųjų, norėjau jau seniai miegot, bet žinojau iškart, kad šiandien ne ta diena, kai galėsiu ramiai padėt galvą ant pagalvės ir susapnuot kažką įdomaus. Ant stalo stovi trys lėkštės, žvakė, pokelis čipsų ir puodukas. Tipinis mano stalas, i guess. Primena visas praeitas vasaras. Mokslo metais bent jau tvarkos daugiau prisilaikiau, dabar - not really. Taigi, klausimas what's up with that mood ir why aren't you sleeping? Na, atsakymas paprastas - atsakymo nežinau. Tikriausiai ir nenoriu žinot, nes žinojimas mane slegia. Galvoj vyksta mažyčiai sprogimai, ir jaučiu, kad mano visos kūno ląstelės atsisako judėt. Atsisako ne tik judėt, bet ir padėt man. Lyg žinotų, kad naudos iš to nėra. Tiesos yra. O kadangi galva tebesproginėja ir prašosi poilsio, tęst blogą būtų beprasmiška, but who cares? Not me.
Iš tikrųjų, jaučiuosi lyg būčiau.. Sėdėjau 10 min, kol bandžiau sugalvot, kaip jaučiuos. Jaučiuos niekaip. Jaučiu, kad man reikia erdvės ir mano mintim reikia erdvės. Sugebu gyvent negalvojant ir man tai nepatinka. Dažniausiai esu permirkęs emocijom ir skęstu sentimentaliuose prisiminimuose, kaip kažkada buvo gera ir gražu, bet ne dabar. Netraukia. Jaučiuosi kaip skuduras, kurį iš visų jėgų išgręžė. Jaučiuosi, lyg balionas, pradurtas adata, sparčiai leidžiantis orą. Norėčiau pagyvent miške, vienui vienas. Bent jau keliom dienom. Norėčiau pažiūrėt, kaip keičiasi mano mąstymas ir požiūris. I just need to take a rest. now.
It's going on forever
Things will never change
When I'm close to heaven
You are acting strange
.
Iš tikrųjų, jaučiuosi lyg būčiau.. Sėdėjau 10 min, kol bandžiau sugalvot, kaip jaučiuos. Jaučiuos niekaip. Jaučiu, kad man reikia erdvės ir mano mintim reikia erdvės. Sugebu gyvent negalvojant ir man tai nepatinka. Dažniausiai esu permirkęs emocijom ir skęstu sentimentaliuose prisiminimuose, kaip kažkada buvo gera ir gražu, bet ne dabar. Netraukia. Jaučiuosi kaip skuduras, kurį iš visų jėgų išgręžė. Jaučiuosi, lyg balionas, pradurtas adata, sparčiai leidžiantis orą. Norėčiau pagyvent miške, vienui vienas. Bent jau keliom dienom. Norėčiau pažiūrėt, kaip keičiasi mano mąstymas ir požiūris. I just need to take a rest. now.
It's going on forever
Things will never change
When I'm close to heaven
You are acting strange
.
8.6.13
26.5.13
du vilkai
Kadaise senelis perdavė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą:
- Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų dvikovą. Vienas vilkas atstovauja blogį: pavydą, apmaudą, egoizmą, ambicijas, melą. Kitas vilkas įkūnija gėrį: taiką, meilę, viltį, tiesą, ištikimybę ir gerumą.
Anūkas, sukrėstas iki sielos gelmių susimąstė, o paskui paklausė:
- O kuris vilkas galiausiai laimi?
Senukas nusišypsojęs atsakė:
- Visada laimi tas, kurį tu maitini.
Žmogum nėra gimstama, žmogumi tampama.
- Kiekviename žmoguje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų dvikovą. Vienas vilkas atstovauja blogį: pavydą, apmaudą, egoizmą, ambicijas, melą. Kitas vilkas įkūnija gėrį: taiką, meilę, viltį, tiesą, ištikimybę ir gerumą.
Anūkas, sukrėstas iki sielos gelmių susimąstė, o paskui paklausė:
- O kuris vilkas galiausiai laimi?
Senukas nusišypsojęs atsakė:
- Visada laimi tas, kurį tu maitini.
Žmogum nėra gimstama, žmogumi tampama.
24.5.13
evil lives in your motherfucking skin
Hello. And welcome to something different. Or maybe not. Maybe i can't think about something else.
Faktas tėra vienas. Neturiu įkvėpimo - rašau tam, kad rašyčiau. Eilinė diena, tik gal kiek prastesnė, negu visos. I feel like a fuckpie. Dažnai nuotaika dingsta, tiesiog iš oro. Nuotaika yra. Bam. Nuotaikos nėra. Labai lengva ją pakeist, paskutiniu metu. Iš ramaus, stabilaus, sunkiai sujaudinamo, tampu.. dunno. Visiška priešingybe. Gal ne pastebimai, bet pats tai jaučiu.
Tėra pora dalykų, kurie mane priverčia jaustis tikrai gerai. Vienas iš jų - muzika, ypač šiandien, kai įsijungiau labai senas dainas, kurių neklausiau jau metų metus. Labai gera. Gera, kai atsiguli ant lovos, o per visą kambarį, galima sakyt, taip spiegia, kad jaučiasi širdies dūžiai. Aišku, jie dažni. Dažnesni, negu įprastai. Su tokiais dalykais ir išliedavau visą savo pyktį ar kitas neigiamas emocijas. Nuo mažens to nedariau kitų žmonių atžvilgiu, nes nesijaučiu toks piktas, kad tai daryčiau. Norėčiau, kartais. Galėčiau. Bet man mažiausiai to reikia. Tiesiog, gera kažkur emocijas liet ir jaust, kad spaudimas bei įtampa mažėja.
Jaučiu kaip pradedu norėt miego labiau ir labiau. Šiek tiek traukia raumenis. Jaučiuosi pavargęs, bet ne daugiau negu visados. Man tereikia ramybės, truputėlio. Kad ir neilgam, keliom dienom. Norėčiau praleist savaitgalį ramiai. Tikiuosi, nekils didesnių nesklandumų. Nors jų visad kyla.
O kas liečiant planus vasarai.. Didesnių planų neturiu. Jeigu tai ir būtų paskutinė vasara čia, tada galvosiu kažką, kas padėtų šią vasarą paverst geriausia. Anyways. Vis dar manau, kad to neprireiks.
Taigi. Įprastas įrašas. Nieko naujo, nieko seno. Tik kvailos, kasdieniškos ištraukos iš gyvenimo. Daugiau man dabar ir nereikia. Nenoriu gilintis į beprasmybes ar gilesnius apmąstymus.
i just wanna live.
http://www.youtube.com/watch?v=S9KgO1aLsDk
Faktas tėra vienas. Neturiu įkvėpimo - rašau tam, kad rašyčiau. Eilinė diena, tik gal kiek prastesnė, negu visos. I feel like a fuckpie. Dažnai nuotaika dingsta, tiesiog iš oro. Nuotaika yra. Bam. Nuotaikos nėra. Labai lengva ją pakeist, paskutiniu metu. Iš ramaus, stabilaus, sunkiai sujaudinamo, tampu.. dunno. Visiška priešingybe. Gal ne pastebimai, bet pats tai jaučiu.
Tėra pora dalykų, kurie mane priverčia jaustis tikrai gerai. Vienas iš jų - muzika, ypač šiandien, kai įsijungiau labai senas dainas, kurių neklausiau jau metų metus. Labai gera. Gera, kai atsiguli ant lovos, o per visą kambarį, galima sakyt, taip spiegia, kad jaučiasi širdies dūžiai. Aišku, jie dažni. Dažnesni, negu įprastai. Su tokiais dalykais ir išliedavau visą savo pyktį ar kitas neigiamas emocijas. Nuo mažens to nedariau kitų žmonių atžvilgiu, nes nesijaučiu toks piktas, kad tai daryčiau. Norėčiau, kartais. Galėčiau. Bet man mažiausiai to reikia. Tiesiog, gera kažkur emocijas liet ir jaust, kad spaudimas bei įtampa mažėja.
Jaučiu kaip pradedu norėt miego labiau ir labiau. Šiek tiek traukia raumenis. Jaučiuosi pavargęs, bet ne daugiau negu visados. Man tereikia ramybės, truputėlio. Kad ir neilgam, keliom dienom. Norėčiau praleist savaitgalį ramiai. Tikiuosi, nekils didesnių nesklandumų. Nors jų visad kyla.
O kas liečiant planus vasarai.. Didesnių planų neturiu. Jeigu tai ir būtų paskutinė vasara čia, tada galvosiu kažką, kas padėtų šią vasarą paverst geriausia. Anyways. Vis dar manau, kad to neprireiks.
Taigi. Įprastas įrašas. Nieko naujo, nieko seno. Tik kvailos, kasdieniškos ištraukos iš gyvenimo. Daugiau man dabar ir nereikia. Nenoriu gilintis į beprasmybes ar gilesnius apmąstymus.
i just wanna live.
http://www.youtube.com/watch?v=S9KgO1aLsDk
19.5.13
27.2.13
"Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje."
13.2.13
blue february
Tad rask mane.
Kasdienybėj.
Liūdesy.
Nutapyki mane.
Iš naujo.
Su raudona, liepsnojančia širdim.
Liepsnojančia?
Na ir puiku.
Ateik.
Apkabinsiu.
Sušildysiu.
Priimsiu į širdį.
Tu ateini.
Užsimerki.
Sutrypi.
Numeti ir nebežiūri.
Virpa pirštai.
Kaip žiedlapiai.
Trapūs.
Skubi.
Vedi per tiltus vaivorykščių.
Kažkur anapus.
Ir alsuoji.
Alsuoji tankiai.
O širdį perveria.
Beribiai jausmai.
Sukurta nemigos dėka, kažkiek pagyvenus su Pauliaus Širvio poezija.
Nesakau,kad tai kažkas,kas būtų verta liaupsių. Tai kažkas,kas man tapo būtinybė.
Kasdienybėj.
Liūdesy.
Nutapyki mane.
Iš naujo.
Su raudona, liepsnojančia širdim.
Liepsnojančia?
Na ir puiku.
Ateik.
Apkabinsiu.
Sušildysiu.
Priimsiu į širdį.
Tu ateini.
Užsimerki.
Sutrypi.
Numeti ir nebežiūri.
Virpa pirštai.
Kaip žiedlapiai.
Trapūs.
Skubi.
Vedi per tiltus vaivorykščių.
Kažkur anapus.
Ir alsuoji.
Alsuoji tankiai.
O širdį perveria.
Beribiai jausmai.
Sukurta nemigos dėka, kažkiek pagyvenus su Pauliaus Širvio poezija.
Nesakau,kad tai kažkas,kas būtų verta liaupsių. Tai kažkas,kas man tapo būtinybė.
10.2.13
last breath
Gera antraštė.
Peržiūrėjus filmą mintyse suvirpėjo suvokimas,kad mano blog'e kažkas naujo.. Taip. Visas vienas komentaras. Nors ir mažas, bet spyris į subinę. Kadangi apie save patį rašiau mažai, tai galbūt bus pati pradžia. Pabandysiu perteikt kažkiek informacijos apie save arba kažką panašaus į gyvenimo požiūrį.
So.. facts.
1.Nuo vaikystės esu ligotas vaikis
2.Esu gan uždaras, nemėgstu didelių kompanijų, nors.. Mėgstu naujas pažintis.
3.Turiu mėgstamiausią dainą. Nelabai seniai ji tapo mano mėgstamiausia daina,bet.. vienintelė kurios galiu klausytis nuolatos. http://www.youtube.com/watch?v=Z5M4pQ6yzbo
4.Turiu katę, ją labai myliu.
5.Esu ramus, bet sunkiai susitvarkau su stipresnėm emocijom. All inside my head.
6.Galvoju, galvoju ir dar kartą galvoju. Apie praeitį,dabartį ir ateitį. Galvoju kaip GALĖJO viskas būti, kaip viskas YRA ir kaip viskas BUS rytoj. Šios savybės norėčiau atsikratyt (apmąstymas to,kad galėjo būt), vien dėl to, kad tai mane lengvai veda iš kantrybės.
7.Per varganus 16 metų susiformavau įprotį ant nieko nepykti. Nematau prasmės, taipogi principai man atrodo labai kvaila. Tebūnie,kad ir ką man padarytų,nemanau,kad kerštas yra kažkokia išeitis vienu ar kitu atveju. Jis tik pradeda neapykantos ratą. Todėl nesugebu pykti ant žmonių,kurie mane ne kartą įskaudinę.
8.Labai mėgstu savo kambarį, ypač tą atmosferą,kurią jis sukuria. Vienas žmogus yra sakęs,kad čia labai ramu. Ko gero, dėl to man taip ir patinka. Grįžęs iš mokyklos ar iš kitur dažniausiai tiesiog atsisėdu ant lovos, atsiremiu į sieną ir žiūriu pro langą. Dažniausiai apmąstau kažką,galbūt prisimenu.. Taip praleidžiu daug laiko.
9.Kadangi mėgstu galvot, dažnai tenka nusikelt atgal laiku prisiminimuose ir.. juose užsibūnu per daug,per ilgai.
10.Lengvai prisirišu prie žmogaus. Jeigu jis man atrodo to vertas, galiu paaukoti ko gero viską. Paskirti ne metus ir du.
11.Nesu lengvai sukalbamas, nes laikausi savo nuomonės iki galo.
Nemėgstu numeruot tokių dalykų ir rašyti kvailų faktų apie save. Mėgstu rašyt tai, kas šauna į galvą.. Ką norisi paimt ir užrašyt.
Noriu atsukt laiką, LABAI noriu. Atsukt ir sustabdyt. Again and again. Kaip kvailą, užstrigusią kasetę,bekartojančią tą patį momentą.. Vėl nusišypsot ta pačia nuoširdžia šypsena, kuri neperseniausiai švytėjo mano suknistam veidely. O kas man liko. Antibiotikai,puodelis su vandeniu ant stalo skaičiuojantis trečią dieną,bei sirupas nuo kosulio ir nosinės. Turėjau galimybę 'savo rankose' ir ja nepasinaudojau,lyg koks idiotas. Dabar tegaliu spjaudytis krauju ir murmėt koks aš nevykėlis. Bet tiesa tokia,kad ir kokia šūdina ji būtų.
Šok į traukinį. Važiuok toli.
ausis eilinį kartą virpina lėti būgnų perėjimai.
Šiandien viena iš tų,kai norėčiau išleist paskutinį savo atodūsį.
Peržiūrėjus filmą mintyse suvirpėjo suvokimas,kad mano blog'e kažkas naujo.. Taip. Visas vienas komentaras. Nors ir mažas, bet spyris į subinę. Kadangi apie save patį rašiau mažai, tai galbūt bus pati pradžia. Pabandysiu perteikt kažkiek informacijos apie save arba kažką panašaus į gyvenimo požiūrį.
So.. facts.
1.Nuo vaikystės esu ligotas vaikis
2.Esu gan uždaras, nemėgstu didelių kompanijų, nors.. Mėgstu naujas pažintis.
3.Turiu mėgstamiausią dainą. Nelabai seniai ji tapo mano mėgstamiausia daina,bet.. vienintelė kurios galiu klausytis nuolatos. http://www.youtube.com/watch?v=Z5M4pQ6yzbo
4.Turiu katę, ją labai myliu.
5.Esu ramus, bet sunkiai susitvarkau su stipresnėm emocijom. All inside my head.
6.Galvoju, galvoju ir dar kartą galvoju. Apie praeitį,dabartį ir ateitį. Galvoju kaip GALĖJO viskas būti, kaip viskas YRA ir kaip viskas BUS rytoj. Šios savybės norėčiau atsikratyt (apmąstymas to,kad galėjo būt), vien dėl to, kad tai mane lengvai veda iš kantrybės.
7.Per varganus 16 metų susiformavau įprotį ant nieko nepykti. Nematau prasmės, taipogi principai man atrodo labai kvaila. Tebūnie,kad ir ką man padarytų,nemanau,kad kerštas yra kažkokia išeitis vienu ar kitu atveju. Jis tik pradeda neapykantos ratą. Todėl nesugebu pykti ant žmonių,kurie mane ne kartą įskaudinę.
8.Labai mėgstu savo kambarį, ypač tą atmosferą,kurią jis sukuria. Vienas žmogus yra sakęs,kad čia labai ramu. Ko gero, dėl to man taip ir patinka. Grįžęs iš mokyklos ar iš kitur dažniausiai tiesiog atsisėdu ant lovos, atsiremiu į sieną ir žiūriu pro langą. Dažniausiai apmąstau kažką,galbūt prisimenu.. Taip praleidžiu daug laiko.
9.Kadangi mėgstu galvot, dažnai tenka nusikelt atgal laiku prisiminimuose ir.. juose užsibūnu per daug,per ilgai.
10.Lengvai prisirišu prie žmogaus. Jeigu jis man atrodo to vertas, galiu paaukoti ko gero viską. Paskirti ne metus ir du.
11.Nesu lengvai sukalbamas, nes laikausi savo nuomonės iki galo.
Nemėgstu numeruot tokių dalykų ir rašyti kvailų faktų apie save. Mėgstu rašyt tai, kas šauna į galvą.. Ką norisi paimt ir užrašyt.
Noriu atsukt laiką, LABAI noriu. Atsukt ir sustabdyt. Again and again. Kaip kvailą, užstrigusią kasetę,bekartojančią tą patį momentą.. Vėl nusišypsot ta pačia nuoširdžia šypsena, kuri neperseniausiai švytėjo mano suknistam veidely. O kas man liko. Antibiotikai,puodelis su vandeniu ant stalo skaičiuojantis trečią dieną,bei sirupas nuo kosulio ir nosinės. Turėjau galimybę 'savo rankose' ir ja nepasinaudojau,lyg koks idiotas. Dabar tegaliu spjaudytis krauju ir murmėt koks aš nevykėlis. Bet tiesa tokia,kad ir kokia šūdina ji būtų.
Šok į traukinį. Važiuok toli.
ausis eilinį kartą virpina lėti būgnų perėjimai.
Šiandien viena iš tų,kai norėčiau išleist paskutinį savo atodūsį.
24.1.13
nonsense
Paskutinis blogo įrašas 20/9/12. Kaip ironiška, kad grotuvas groja 'i wanna go back' dainą.Norėčiau grįžti.Vis dar neatpratau skaldyti dažnai skaldyti sakinius ir dėti tašką, ten kur turėtų būti kablelis. Atrodo,niekas nesikeičia. Bet per visą šitą laikotarpį įvyko tikriausiai, sudėtingiausi įvykiai,per mano menką ir nuobodų gyvenimėlį.
Džiaugiuosi?Liūdžiu?Pykstu?
Nežinau. Emocijos skrieja šviesos greičiu ir kiekvieną kartą grįžta didesniu srautu. Kadangi rutina persmelkusi mano gyvenimą iš pagrindų, su laiku pasiduodu ir savo didžiausioms siekiamybėms.. Bent trumpam. Kol vėl surandu jėgų keltis,vėl daryti kažką, kad tik diena būtų įvairesnė, kad mintyse pasakytum sau 'o, šiandien nuveikiau kažką tikrai naudingo.'. Tikriausiai tapau nepralenkiamas akių trynimo srity. Iš nežinomybės tą ir tesugebu daryti. Net nežinau kaip normaliai padėti rankas, nemoku tiesiog ramiai sėdėti,nesusikaupiu. Tai skamba beprotiškai.
Gal nesijaučiu taip beviltiškai, kaip jaučiausi ankščiau. Turbūt dėl to,jausmų mano gyvenime sumažėjo keturgubai. Tiesiog privalėjo sumažėti,tai nebuvo mano pasirinkimas. Žinau,kad netroškau to. Ankščiau taip gyvenau, bet dabar buvo periodas kai galėjau jaustis palyginus laisvai ir.. kalbėti. Ko dabar negaliu,kas tapo neapsakomai sunku net elementariausiuose pokalbiuose. Kvaila,nes dažnai į man sakomus žodžius tiesiog nusišypsau,arba pasakau 'taip.'. Ne dėl to,kad nenorėčiau.. Kvaila, bet negaliu pasakyti priežasties kodėl taip darau.
Pradėjau aukštinti apatiją, bet kas iš to.. Jeigu nesugebu atsikratyti paprastų jausmų. Puikiai žinau ką jaučiu,kodėl ir kiek tai mane veikia. Galbūt norėčiau pasiduoti protui, bet tai lyg koks refleksas suveikiantis kasdien. Pokštauja motina gamta. Niekad nesugebėsiu pasipriešint sau. Degsiu,kentėsiu,keiksiu save. Bet būsiu ištikimas jausmui.
Žmonės nesikeičia. Tai faktas. Todėl..
I hope you will be missing me like i will miss you.
Džiaugiuosi?Liūdžiu?Pykstu?
Nežinau. Emocijos skrieja šviesos greičiu ir kiekvieną kartą grįžta didesniu srautu. Kadangi rutina persmelkusi mano gyvenimą iš pagrindų, su laiku pasiduodu ir savo didžiausioms siekiamybėms.. Bent trumpam. Kol vėl surandu jėgų keltis,vėl daryti kažką, kad tik diena būtų įvairesnė, kad mintyse pasakytum sau 'o, šiandien nuveikiau kažką tikrai naudingo.'. Tikriausiai tapau nepralenkiamas akių trynimo srity. Iš nežinomybės tą ir tesugebu daryti. Net nežinau kaip normaliai padėti rankas, nemoku tiesiog ramiai sėdėti,nesusikaupiu. Tai skamba beprotiškai.
Gal nesijaučiu taip beviltiškai, kaip jaučiausi ankščiau. Turbūt dėl to,jausmų mano gyvenime sumažėjo keturgubai. Tiesiog privalėjo sumažėti,tai nebuvo mano pasirinkimas. Žinau,kad netroškau to. Ankščiau taip gyvenau, bet dabar buvo periodas kai galėjau jaustis palyginus laisvai ir.. kalbėti. Ko dabar negaliu,kas tapo neapsakomai sunku net elementariausiuose pokalbiuose. Kvaila,nes dažnai į man sakomus žodžius tiesiog nusišypsau,arba pasakau 'taip.'. Ne dėl to,kad nenorėčiau.. Kvaila, bet negaliu pasakyti priežasties kodėl taip darau.
Pradėjau aukštinti apatiją, bet kas iš to.. Jeigu nesugebu atsikratyti paprastų jausmų. Puikiai žinau ką jaučiu,kodėl ir kiek tai mane veikia. Galbūt norėčiau pasiduoti protui, bet tai lyg koks refleksas suveikiantis kasdien. Pokštauja motina gamta. Niekad nesugebėsiu pasipriešint sau. Degsiu,kentėsiu,keiksiu save. Bet būsiu ištikimas jausmui.
Žmonės nesikeičia. Tai faktas. Todėl..
I hope you will be missing me like i will miss you.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)