hi. it's me, again.
Sumasčiau rašyt iš tų paskatų, kad kažkada pamiršiu, kaip gera/bloga buvo kai man buvo 17 metų ir visos 10 dienų. Iškart galiu pasakyt, kaip praktiškai visada, jaučiuos blogai(?). Kodėl? hm. Galbūt.. GALBŪT dėl to, kad UAB "uždaras, užpisantis gyvenimo ratas" toliau leidžia šaknis į mano smegenis, man visiškai nesipriešinant. Nors gali ir priešinuosi, pradėdamas mastyt kaip viskas blogai ar išvis tiesiog mastyt. Kas paskutiniu metu mano gyvenime labai (pabrėžiu) reta. Monotonija vistiek išliko, išliko ir dar evoliucionavo į super - atsparų viskam - šūdą. Turiu krūvas laiko apmąstymams, planams, savo paties asmenybės lavinimui, bet nedarau nei vieno iš jų. Galbūt čia ir yra mano optimizmo zenitas, kada kaip tolygiai lėtėjančio greičio grafikas pradedu leistis žemyn, kol pasieksiu patį dugną ir nustosiu išvis kažką daryti. Nustosiu būt žmogus sau, nustosiu žmogus būti ir kitiems, dings visi formalumai, dings viskas. Galvoju ar dėl to, kad eilinį kartą pasenau metais ir tapau a la "išmintingesnis" ar dėl to, kad kai ką supratau (applause).Jeigu gauni atsakymą, kuriame yra žodis "ne" - tu sustoji, nusiramini ir pamiršti. Ankščiau dariau kitaip. Laikiau gyvenimą savo rankose ir tada nesuvokiau, kaip sunku bus jį tokį išlaikyti. So yeah. Praktiškai viskas taip ir krito iš mano rankų, tikriausiai tebekrenta, nes žinau, kad dar yra kam kristi. Klausimas ar norėsiu pakelti viską ir bandyti sulipdyti kažką iš šukių ir ar išvis kažką galima sulipdyti. Ankščiau versdavausi per galvą, kad kažkas įvyktų, o dabar? Dabar net nesusimąstau. Iš tikrųjų, man baisu. Kodėl? Norėčiau susigrąžint viską, atsukt laiką, pakeist daug veiksnių, be kurių dabar nerašyčiau šio blogo. Tada jaučiaus kitoks, jaučiausi bent truputėlį įpatingas ir išskirtinis. Dabar jaučiuosi taip, kaip buvo rašoma vienoje knygoje, kurią neseniai skaičiau. Atomą sudaro 0.0001% atominės masės - visa kita tėra tuštuma. Taigi. Tuštumo jausmas priveda ir prie to, kad noras bendraut krenta žemyn kaip rudeniški lapai už lango.
O ankščiau būdavo lengviau. Kasryt atsibusdavau ir užmigdavau su ta pačia mintimi, kaip iš prieš kelis metus. Iš dalies, tai nepasikeitė. Ta mintis vis dar įsikabinus į visą mano esybę. Dėja, jaučiu, kad ji galutinai pribaigia mane.
I wouldn't say I've moved on
I woudln't say I'm close to okay
Or that you no longer fill me
Or no longer stand in my way
And I'm not to proud to admit to you now
That I'm still nothing more than a wreck
And I do intend not to pretend til the end
see ya.
