nomad

Nesuprantu. Nesuprantu kaip galėjau turėt tokią mintį, kad aš tapsiu kažkiek optimistiškesniu.. Nebeįmanoma.

Žiema skaičiuoja paskutines dienas, nors pavasario dar toli gražu nematyt. Kiekvieną dieną man reikia vis daugiau išsipasakoti. Kažkam,kas manęs nepažįsta ir negalėtų daryt įtakos mano gyvenimui.. Arba tiesiog geram draugui, kuris supranta, kada reikia patylėt. Tapau beprasmybės kupina būtybe. Viskas, ką darau, atrodo, neturi prasmės arba neduoda vaisių. Seniau būdavo lengviau.. Dabar, kai nebenoriu tiesiog gyventi ir būti vidutinybe, kažkas būtinai turėjo sugriauti mano planus. Turiu daug laiko, per daug laiko. Nekontroliuoju savo minčių,jos mane žudo. Kasdien vis labiau ir labiau.


Stengiuos. Bent jau stengiaus. Atsiskleisti, nesukti galvos. Gailiuosi savo sprendimų, noriu būti toks, koks buvau. Prieš šiuos mokslo metus. Vasarą. Kada man nereikėjo nieko. Nei vieno žmogaus, nei vienos gyvos būtybės. Man visada buvo pavojinga bendrauti, susipažinti su naujais žmonėmis. Prieraišumas daro savo.. Dėl jo kentėjau. Kenčiu. Ir kentėsiu.

Mirštu. Kartu su savo pasiryžimu keisti kažką savo gyvenime. Kartais vienintelis dalykas,faktas ar tiesiog reginys priverčia tave atsisakyti visų savo ketinimų.

Parašęs šitą įrašą tikriausiai išeisiu. Kur akys veda. Kad galėčiau pasimiršt, ko tikriausiai neįstengsiu visą gyvenimą. Kas mane padarė tokiu.

Set me free. Or heaven's a lie.