naujas įrašas. visada sunku įsivažiuoti.
už lango ruduo. Iš senų, beveik savo paskirties neatliekančių daiktų, vadinamų kolonėlėmis skamba Debussy kūryba. Klasika visada mane nuteikdavo apmąstymams ir gilesniems jausmams analizuoti. Tiesa ta, kad visa tai jau baigia mane gyvą suėsti ir rodos, norisi bent dienai pabūti "eiliniu" žmogumi, be jokio tikslo gyvenime, tiesiog pasimėgauti tuo, jog esi čia ir dabar. Pasidžiaugti egzistavimu. Bet.. Žengus šį žingsnį, kelio atgal nebėra, arba tu esi viskas, arba niekas. Vidutinybė nebeegzistuoja. Esi toje terpėje, kur "įmerkęs" kojas rizikuoji likti ten visam laikui - savo mintyse, dalyke, kuris efektyvumu nuginkluoja branduolinę bombą. Taigi, žmogau. Ar esi pasiryžęs žengti tokį žingsnį, eiti iki galo, atsižvelgiant į visas rizikas ir sunkumus, užklupusius keliaujant link savo tikslo? Pagalvok. Kad tai pasiektum, tau dažnai gali trukdyti jausmai ir teks susidurti su amžinu klausimu. Protas, ar jausmai? Jausmų nustūmimas į šalį turėtų garantuoti veiksmus, kurie padėtų kurti savo ateitį.Proto 'ignoravimas' atsilieps neapdairiam sprendimų sūkury, kurie bus priimti žmogaus, užvaldyto jausmų,be trupinėlio logikos. Bet kodėl gi taip sunku pasirinkti? Galėčiau įvardinti tai kaip kovą tarp naudos sau ir nuoširdumo. Ar galima smerkti jausmais paremtus sprendimus, nes tai buvo ne iš blogos intencijos? ir atvirkščiai.
Nepaisant visų išsakytų minčių, žmogus neturėtų priešintis prigimčiai, o tai kas yra dabar jam pavaldu (protas ar jausmai) paversti dar tvirtesne impulsu, sudarančiu galimybes vešėti tavo asmenybės pagrindams.
Nebesvarbu ar rudeninis vėjas
ar šalnos rytmetinės
aš būsiu čia
Kol būsi tu. šalia.
peace
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą