Has someone taken your faith?
It's real, the pain you feel
The life, the love
You'd die to heal
The hope that starts
The broken hearts
You trust, you must confess
I already did.
O dabar - kas bus, tas bus. Man visiškai nesvarbu.
Kas nesusiję su mokslais, ar šeima.. Tas man nesvarbu.Visiškai.Galėčiau gyvent taip visą laiką.Taip žymiai lengviau.Nereikia jaudintis kas ir kaip bus.Tiesiog plaukti pasroviui.
Atradau galybes senų,gerų dainų kurių neklausiau ištisus metus. Žinoma neturiu su niekuo jų pasidalint, but oh.. wait.. i don't give a fuck.
Pradėjau rašyt eilėraštį.Jis išliks tik mano užrašuose, tikriausiai.Kaip sakoma finders keepers.
Kažkada masčiau, ar mano blogas pataps optimistišku.Manau išaušo metas.
but i'm still fallin' in love anyways.
29.1.12
26.1.12
it was a fucking disaster.
horrible.
awful.
terrific.
terrible.
frightening.
mind blowing thing.
Dienos bėga dar lėčiau.
Nebėra noro rašyti.
Nebėra noro išvis kažką daryti.
Kaip greitai gali viskas pasikeist. Nespėji susigaudyt, o tu jau vėl vienas.
Lyg nieko nebūtų buvę. Vėl jaučiu tuštumą ir ji mane ėda.
Tūkstantis minčių užplūsta einant gatve. Nors dangus tamsus, sniegas viską apšviečia.
Pradedu mąstyt apie vasarą, grįžta prisiminimai.Nostalgija.Galvoje skamba 'butterfly'.
jaučiuos bukai.nereikėtų ilgėtis to,kas jau niekada nebegrįš.
http://www.youtube.com/watch?v=pFRdsy5Nzk4
horrible.
awful.
terrific.
terrible.
frightening.
mind blowing thing.
Dienos bėga dar lėčiau.
Nebėra noro rašyti.
Nebėra noro išvis kažką daryti.
Kaip greitai gali viskas pasikeist. Nespėji susigaudyt, o tu jau vėl vienas.
Lyg nieko nebūtų buvę. Vėl jaučiu tuštumą ir ji mane ėda.
Tūkstantis minčių užplūsta einant gatve. Nors dangus tamsus, sniegas viską apšviečia.
Pradedu mąstyt apie vasarą, grįžta prisiminimai.Nostalgija.Galvoje skamba 'butterfly'.
jaučiuos bukai.nereikėtų ilgėtis to,kas jau niekada nebegrįš.
http://www.youtube.com/watch?v=pFRdsy5Nzk4
23.1.12
21.1.12
This means nothing to me, 'cause you are nothing to me
Ne pirmas ir ne paskutinis kartas.
Kenčiu per savo durną galvą.Kuri man teikia tuščių vilčių.
Viltis išgaravo.
O aš vis dar čia.
Laukiu,nors ir vilties nėra.
Akimirka pražuvus.
Kartu su manimi.
Tas jausmas, kai tu kažko tikiesi. Ilgai lauki. Ir visa tai ko tikėjais ir laukei subliūkšta per vieną dieną. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną.
You could've been number one
And you could've ruled the whole world
And we could've had so much fun
But you blew it away
You're still nothing to me
And this is nothing to me
And you don't know what you've done
But I'll give you a clue
Neturiu žodžių. Gero savaitgalio.
Kenčiu per savo durną galvą.Kuri man teikia tuščių vilčių.
Viltis išgaravo.
O aš vis dar čia.
Laukiu,nors ir vilties nėra.
Akimirka pražuvus.
Kartu su manimi.
Tas jausmas, kai tu kažko tikiesi. Ilgai lauki. Ir visa tai ko tikėjais ir laukei subliūkšta per vieną dieną. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną.
You could've been number one
And you could've ruled the whole world
And we could've had so much fun
But you blew it away
You're still nothing to me
And this is nothing to me
And you don't know what you've done
But I'll give you a clue
Neturiu žodžių. Gero savaitgalio.
19.1.12
Inspiration, yeah?
Ir vėl bandau kažką parašyt.
Dienos bėga greitai. Sausis. Nekokia ta žiema. Mokykla, dažnai lyja/sninga ir kitos nesąmonės.
Dažnai praeinu gatve šiaip sau. Vien tik dėl to, kad eičiau. Kad galėčiau pabūt vienas su savimi ir atitrūkt nuo to nesibaigiančio rato. Pabundi, reikia keltis, nesinori, nes žinai - laukia dar viena beprasmė diena. Dar viena diena, kai tu nieko nenuveiki, kai viskas atrodo tuščia ir beprasmiška. Bet nors giliai pasamonėje ir virpa suvokimas, kad viskas turi turėti prasmę, bet aš sėkmingai jį užmaskuoju ir toliau elgiuosi taip, lyg neturėtų. O gaila. Seniau, prisimenu dabar, būdavo lengviau. Kasdien atsitikdavo kažkas prasmingo man. Kasdien, vakare atsigulęs, turėdavau laiko apmąstymams, minčių, kodėl viskas taip. Galėdavau svarstyti iki kol nutrūkdavau. Dabar taip nėra. Dabar tik stumiu dienas kaip tik išmanau. Per daug miegu, per daug sėdžiu. Linksmybės pasikeitė. Galbūt pasenau.Nežymiai.
2011 metai - dar vieni metai praleisti šiame pasaulyje veltui sau pačiam, nors gal ir ne veltui kam nors, kas už mane suplanavo mano likimą. Kažkodėl visai nenoriu su niekuo bendraut, nes visas bendravimas tapo tuščias ir atrodo beviltiškai vulgarus. Per tuos metus daug pasikeičiau. Kažkada, vos tik likęs vienas sugebėdavau panirti į pasamonės gelmes, svarstyti savo tolesnius veiksmus ir atsiskleisti visu savo pajėgumu. Dabar, supaprastėjau. Jau gan ilgai neparašiau nei vieno eilėraščio. Neperskaičiau nei vienos rimtos knygos. Nors neseniai skaičiau „Jis sako TAIP“. Nors daug kam ši knyga nepatiko, man ji pasirodė tikras gyvenimo variklio principo išnagrinėjimas. Kodėl sakiau NE, kai galėjau vienu TAIP pasukti savo gyvenimą kita linkme? Kodėl pasakiau NE draugams, kurie tikrai nenutuokė kaip man jie iš tikro reikalingi? Ir viską daro tas prakeiktas surambėjimas. Jaučiausi pats sau įpatingas, kol nepaleidau vėjais savo vidinių vertybių ir neiškeičiau jų į kažką, ko dabar net nesuprantu. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną. Dabar net pačiam baisu. Kodėl? Aš noriu susigrąžinti save. Tikrai noriu, bet tai atrodo jau nebeįmanoma. Nebeturiu jėgų ir netgi neprisimenu tiek, kad galėčiau dar kažką pakeisti, o noriu. Noriu, kad galėčiau nors internetui, kas yra visiškai kvaila, padovanoti savo mintis, dėl kurių pačiam nebūtų gėda. Nenoriu rašyti tokių nerišlių ir betikslių vapalionių, kokias rašau dabar. O kažkada turėjau tikslą. Tikslą, kuris švietė man lyg kelrodė žvaigždė. Tikslą, kuris vertė, net nevertė, o leido, man pasijusti ką reiškia turėti vidinių vertybių, ką reiškia kai tavo sielos nevaržo kažkoki įsitikinimai, jokios sienos, gali galvoti taip toli, kad net nesinori palikti svajonių pasaulio. Dažnai eidavau pasivaikščioti vienas, eidavau gatvėmis, kur šiaip niekada neičiau, be tikslo, be krypties, ten kur nešė kojos ir užsimekęs klausydavausi savo vidaus. Man pačiams jis atrodė įdomus. Tikrai elgiausi, kaip koks apsirūkęs paauglys. Bet man patiko, patiko jausti stipriau, matyti toliau ir suprasti tai, apie ką dabar net nepagalvoju. O dar kai kurie abejoja, jog žmonės, su kuriais bendrauji, nekeičia tavęs. Keičia ir dar kaip. Kai nustojau savo draugų, senų, su kuriais galėdau reikšti savo mintis ir nebijoti. Nebijoti, kad busi palaikytas kvailiu. Moliusko šarvas, štai kaip galėčiau savo dabartinę būseną pavadinti. Išpuvęs tuščiaviduris medis, kuriame gyvena vien kvaili padarai. O kas belieka žmogui, kurį supra visiškai jo požiūriui prieštaraujanti aplinka. Jaučiu, kad viskas, ką seniau gerbiau ir kuo tikėjau miršta. Miršta kartu su mano pasiryžimu ką nors keisti. Labiausiai gaila prarastų tokių įpatingų draugų, nors jie iš dalies kalti, nes pasikeitė. Supopsiškėjo. Pasidarė kaip visi, nors prieš tai neturėjom ribų. Velniop viską, einu atsinešiu kavos..
Akimirka
Dėl tos vienos...
Švelnios...
Akimirkos prasmingos.
Nelaimingos,
Tos nuoširdžios,
Gražios jausmingos...
Aš gyvenu.
Ir tik dėl jos vienos
Kasnakt,
Sapnuos aš vis tikiu -
Vilties yra.
Ji dar gyva!
Tik žodį tark.
Ir vis tikiuos,
Kad ji ateis.
Akimirka.
Keista,
Trumpa,
Ji spindinti aikštinga,
Bejausmė kartais,
O kartais supratinga.
Bet ne,
Nėra!
Akimirka pražuvus.
Ji tik manu krauju pasruvus.
Ir nebeveši manojoj sieloj grožis.
Tu kitokia, nei man atrodė.
Jau sakiau, kad einu kavos? Taigi...
Dienos bėga greitai. Sausis. Nekokia ta žiema. Mokykla, dažnai lyja/sninga ir kitos nesąmonės.
Dažnai praeinu gatve šiaip sau. Vien tik dėl to, kad eičiau. Kad galėčiau pabūt vienas su savimi ir atitrūkt nuo to nesibaigiančio rato. Pabundi, reikia keltis, nesinori, nes žinai - laukia dar viena beprasmė diena. Dar viena diena, kai tu nieko nenuveiki, kai viskas atrodo tuščia ir beprasmiška. Bet nors giliai pasamonėje ir virpa suvokimas, kad viskas turi turėti prasmę, bet aš sėkmingai jį užmaskuoju ir toliau elgiuosi taip, lyg neturėtų. O gaila. Seniau, prisimenu dabar, būdavo lengviau. Kasdien atsitikdavo kažkas prasmingo man. Kasdien, vakare atsigulęs, turėdavau laiko apmąstymams, minčių, kodėl viskas taip. Galėdavau svarstyti iki kol nutrūkdavau. Dabar taip nėra. Dabar tik stumiu dienas kaip tik išmanau. Per daug miegu, per daug sėdžiu. Linksmybės pasikeitė. Galbūt pasenau.Nežymiai.
2011 metai - dar vieni metai praleisti šiame pasaulyje veltui sau pačiam, nors gal ir ne veltui kam nors, kas už mane suplanavo mano likimą. Kažkodėl visai nenoriu su niekuo bendraut, nes visas bendravimas tapo tuščias ir atrodo beviltiškai vulgarus. Per tuos metus daug pasikeičiau. Kažkada, vos tik likęs vienas sugebėdavau panirti į pasamonės gelmes, svarstyti savo tolesnius veiksmus ir atsiskleisti visu savo pajėgumu. Dabar, supaprastėjau. Jau gan ilgai neparašiau nei vieno eilėraščio. Neperskaičiau nei vienos rimtos knygos. Nors neseniai skaičiau „Jis sako TAIP“. Nors daug kam ši knyga nepatiko, man ji pasirodė tikras gyvenimo variklio principo išnagrinėjimas. Kodėl sakiau NE, kai galėjau vienu TAIP pasukti savo gyvenimą kita linkme? Kodėl pasakiau NE draugams, kurie tikrai nenutuokė kaip man jie iš tikro reikalingi? Ir viską daro tas prakeiktas surambėjimas. Jaučiausi pats sau įpatingas, kol nepaleidau vėjais savo vidinių vertybių ir neiškeičiau jų į kažką, ko dabar net nesuprantu. Nesugebu prisiminti kada ir kur priėmiau neteisingą sprendimą, kuris atvedė į šią būseną. Dabar net pačiam baisu. Kodėl? Aš noriu susigrąžinti save. Tikrai noriu, bet tai atrodo jau nebeįmanoma. Nebeturiu jėgų ir netgi neprisimenu tiek, kad galėčiau dar kažką pakeisti, o noriu. Noriu, kad galėčiau nors internetui, kas yra visiškai kvaila, padovanoti savo mintis, dėl kurių pačiam nebūtų gėda. Nenoriu rašyti tokių nerišlių ir betikslių vapalionių, kokias rašau dabar. O kažkada turėjau tikslą. Tikslą, kuris švietė man lyg kelrodė žvaigždė. Tikslą, kuris vertė, net nevertė, o leido, man pasijusti ką reiškia turėti vidinių vertybių, ką reiškia kai tavo sielos nevaržo kažkoki įsitikinimai, jokios sienos, gali galvoti taip toli, kad net nesinori palikti svajonių pasaulio. Dažnai eidavau pasivaikščioti vienas, eidavau gatvėmis, kur šiaip niekada neičiau, be tikslo, be krypties, ten kur nešė kojos ir užsimekęs klausydavausi savo vidaus. Man pačiams jis atrodė įdomus. Tikrai elgiausi, kaip koks apsirūkęs paauglys. Bet man patiko, patiko jausti stipriau, matyti toliau ir suprasti tai, apie ką dabar net nepagalvoju. O dar kai kurie abejoja, jog žmonės, su kuriais bendrauji, nekeičia tavęs. Keičia ir dar kaip. Kai nustojau savo draugų, senų, su kuriais galėdau reikšti savo mintis ir nebijoti. Nebijoti, kad busi palaikytas kvailiu. Moliusko šarvas, štai kaip galėčiau savo dabartinę būseną pavadinti. Išpuvęs tuščiaviduris medis, kuriame gyvena vien kvaili padarai. O kas belieka žmogui, kurį supra visiškai jo požiūriui prieštaraujanti aplinka. Jaučiu, kad viskas, ką seniau gerbiau ir kuo tikėjau miršta. Miršta kartu su mano pasiryžimu ką nors keisti. Labiausiai gaila prarastų tokių įpatingų draugų, nors jie iš dalies kalti, nes pasikeitė. Supopsiškėjo. Pasidarė kaip visi, nors prieš tai neturėjom ribų. Velniop viską, einu atsinešiu kavos..
Akimirka
Dėl tos vienos...
Švelnios...
Akimirkos prasmingos.
Nelaimingos,
Tos nuoširdžios,
Gražios jausmingos...
Aš gyvenu.
Ir tik dėl jos vienos
Kasnakt,
Sapnuos aš vis tikiu -
Vilties yra.
Ji dar gyva!
Tik žodį tark.
Ir vis tikiuos,
Kad ji ateis.
Akimirka.
Keista,
Trumpa,
Ji spindinti aikštinga,
Bejausmė kartais,
O kartais supratinga.
Bet ne,
Nėra!
Akimirka pražuvus.
Ji tik manu krauju pasruvus.
Ir nebeveši manojoj sieloj grožis.
Tu kitokia, nei man atrodė.
Jau sakiau, kad einu kavos? Taigi...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)