Paskutinis blogo įrašas 20/9/12. Kaip ironiška, kad grotuvas groja 'i wanna go back' dainą.Norėčiau grįžti.Vis dar neatpratau skaldyti dažnai skaldyti sakinius ir dėti tašką, ten kur turėtų būti kablelis. Atrodo,niekas nesikeičia. Bet per visą šitą laikotarpį įvyko tikriausiai, sudėtingiausi įvykiai,per mano menką ir nuobodų gyvenimėlį.
Džiaugiuosi?Liūdžiu?Pykstu?
Nežinau. Emocijos skrieja šviesos greičiu ir kiekvieną kartą grįžta didesniu srautu. Kadangi rutina persmelkusi mano gyvenimą iš pagrindų, su laiku pasiduodu ir savo didžiausioms siekiamybėms.. Bent trumpam. Kol vėl surandu jėgų keltis,vėl daryti kažką, kad tik diena būtų įvairesnė, kad mintyse pasakytum sau 'o, šiandien nuveikiau kažką tikrai naudingo.'. Tikriausiai tapau nepralenkiamas akių trynimo srity. Iš nežinomybės tą ir tesugebu daryti. Net nežinau kaip normaliai padėti rankas, nemoku tiesiog ramiai sėdėti,nesusikaupiu. Tai skamba beprotiškai.
Gal nesijaučiu taip beviltiškai, kaip jaučiausi ankščiau. Turbūt dėl to,jausmų mano gyvenime sumažėjo keturgubai. Tiesiog privalėjo sumažėti,tai nebuvo mano pasirinkimas. Žinau,kad netroškau to. Ankščiau taip gyvenau, bet dabar buvo periodas kai galėjau jaustis palyginus laisvai ir.. kalbėti. Ko dabar negaliu,kas tapo neapsakomai sunku net elementariausiuose pokalbiuose. Kvaila,nes dažnai į man sakomus žodžius tiesiog nusišypsau,arba pasakau 'taip.'. Ne dėl to,kad nenorėčiau.. Kvaila, bet negaliu pasakyti priežasties kodėl taip darau.
Pradėjau aukštinti apatiją, bet kas iš to.. Jeigu nesugebu atsikratyti paprastų jausmų. Puikiai žinau ką jaučiu,kodėl ir kiek tai mane veikia. Galbūt norėčiau pasiduoti protui, bet tai lyg koks refleksas suveikiantis kasdien. Pokštauja motina gamta. Niekad nesugebėsiu pasipriešint sau. Degsiu,kentėsiu,keiksiu save. Bet būsiu ištikimas jausmui.
Žmonės nesikeičia. Tai faktas. Todėl..
I hope you will be missing me like i will miss you.
