I'm sad, but at the same time I'm really happy that something could make me feel that sad. It's like, it makes me feel alive, you know? It makes me feel human. And the only way I could feel this sad now is if I felt somethin' really good before. So I have to take the bad with the good, so I guess what I'm feelin' is like a, beautiful sadness. I guess that sounds stupid.

Po žiemos paprastai ateina pavasaris - jeigu jo lauki ir net jei nelauki. Bet vieną kartą atsitinka, kad pavasaris jau nebeateina. Kažkam.

drop the game

Dažnai rašydamas, rašau tiesiog šią akimirką, negalvodamas apie praeitį ir ateitį, neturiu konkrečios temos. Šį kartą bandysiu analizuoti kažką, kas man buvo aktualu paskutiniu metu.
Ignoravimas yra palaima?
Iš dalies. Kaip ir visi dalykai egzistuojantys ar bent jau apsimetantys, kad egzistuoja, turi dvi puses. Gerąją ir blogą, skirtumas yra tas, ką žmogus nori matyti ir kaip ilgai jis gali ignoruoti/pakesti aplinkinius veiksnius. Išskiriant dvi žmonių grupes, impulsyvius ir ramius. Iškart suprantama, kad impulsyvių žmonių grupė retai turi savybių būdingų ramiam žmogui, ne veltui jos yra atskirtos kaip diena nuo nakties. Ramus žmogus - ignoruojantis žmogus, sugebantis situaciją pasukti taip, kad ją išspręstų sunaudojant minimaliai pastangų arba tiesiog greičiausiu būdu. Čia ir iškyla klausimas, kodėl visi negali būti tiesiog ramūs, neišsišokantys ir mažiau jausmingi ir ar tai būtų į naudą visuomenei. Impulsyvūs žmonės dažniau yra linkę į avantiūras, kurios nebūtinai turi gerų pasekmių. Tai ir yra jų skiriamasis bruožas, staigus nuotaikos svyravimas kaip kokie lietuviški orai, kurie yra mažiausiai pastovus dalykas šiuo metu. Kokią naudą tai duoda? Mano manymu, žmogaus impulsyvumas yra ne tiek naudingas jam pačiam, kiek kitiems žmonėms. Emocijos, kad ir kokios bebūtų, jos nėra slepiamos ir jos yra tikros, gal perdėtos, bet tikros. Aplinkiniams žmonėms lengviau suvokti žmogų, kuris yra atviresnis ir sako, ką galvoja, nes nemato prasmės tylėti ir kęsti kažką. Antra žmonių grupė, ramieji dažnai turi norą veikti taip pat kaip ir impulsyvieji, tačiau didžiausias skirtumas tarp šių grupių juos stabdo. Kas? Mąstymas. Žmogus, kuris mąsto apie situaciją ir galvoja kaip iš jos gauti naudos, nėra savanaudis. Greičiau šis žmogus yra protingas ir suvokia, jog nėra prasmės kelti isterijų, jeigu ateityje teks vėl susidurti su tokia situacija. Nėra prasmės pykti, nėra prasmės daryti tai, ko paskui gali gailėtis. Štai, ko gero, pagrindinis skirtumas, kurį aš matau iš savo perspektyvos. Žinoma, iškyla klausimas, kuo geriau būti, impulsyviu ar ramiu? Žinant kaip aš reaguoju į pasaulį ir kaip jį suvokiu, galiu teigt, kad mano sprendimai yra artimesni tiesiog nutylėjimui ir progos laukimui. Bet, turiu ganėtinai stiprų potraukį žmonėms su stipriu jausmų reiškimu. Priešingybės traukia, matyt. Atsakant į užduotą klausimą, impulsyvus žmogus yra nenaudingas žmogus sau pačiam, o ramus žmogus kartais per daug atitolsta nuo visko, galvodamas kaip viską pakeisti. Jeigu tektų rinktis.. būčiau impulsyvus žmogus. Yeah.
Ačiū už sugaištą laiką. Nemanau, kad blogas turėjo naudos, atvėrė akis ar padarė kažką naudingo. Bet hey, i don't care. It's your problem that you read it. Bye

I wanna live somewhere else. And i think i deserve it. Better, fresh start. Because soon i'll become a fucking horrible person with my humanity off. Now i kinda care. But at that moment, the moment when everything will break into tiny little pieces.. I know my hopes and expectations will be locked and buried down deep inside my heart. Yeah. I still have hopes. Funny, isn't it? I'm such a stupid person, who loves being rational and yet, there's no chance that i'll get what i want. I can crush others dreams and faith easily. But what about mines? why? why did it happen to me? i guess. I never lost hope, since i found it. AND IT DRIVES ME MAD!
Yesterday was fucking awful.Just.. It's been ages since i felt something like this. I was shaking, literally. For about 30 mins, i couldn't control myself, i was so fucking nervous that i could tear someone apart, rip their head off. And it drives me crazy, i need to take pills so sometimes it helps me to sleep or just to keep my.. sanity. I'm ball of disappointed, angry, sad, depressed mixture of feelings.

The main thing is that i'm strong. I have been able to handle it before. But now, either feelings are ripping my heart out or i became weak. In both cases, i'll become very fierced. It's because. I don't see any point of being good.

Actually.
I don't see any point of living. It kills me.

who am i?

Once one accepts the original outcome and stops trying to run from it, the loop will stop. Reality. It guides you toward accepting your fate, instead of relying on someone to change it. If you stop what you're doing right now, you'd end up stopping the loop. Watching other i understood how one must learn from the past and accept one's fate and move on.
Realising this.. i didn't help anyone else. Why? You remind me. You think.. by acquiring all there is, you can accomplish whatever you want. You make yourself believe, that you can't fail, and lie to yourself.

I stopped listening to anyone else.
I stopped trusting anyone.
In your case, you are so deluded, that you think all these powers are yours and yours alone.
I empathize with you. You can neither forgive yourself nor accept yourself for what you truly are.

But i know. What you're doing is certainly wrong. But you're not completely to blame for not being able to realize that.
My chance has passed, but you can still forgive yourself.

Because.. Sometimes two who seem to be opposites are actually two sides of the same coin. We can only succeed when we work together. Like you and me. Look at you and find in yourself what I was unable to find in myself.


If you want to exit this loop.. Examine your mistakes.

After all. I still have no regrets.


http://www.youtube.com/watch?v=vFIX2G2oSSU

awfully blue and alone

hi. it's me, again.
Sumasčiau rašyt iš tų paskatų, kad kažkada pamiršiu, kaip gera/bloga buvo kai man buvo 17 metų ir visos 10 dienų. Iškart galiu pasakyt, kaip praktiškai visada, jaučiuos blogai(?). Kodėl? hm. Galbūt.. GALBŪT dėl to, kad UAB "uždaras, užpisantis gyvenimo ratas" toliau leidžia šaknis į mano smegenis, man visiškai nesipriešinant. Nors gali ir priešinuosi, pradėdamas mastyt kaip viskas blogai ar išvis tiesiog mastyt. Kas paskutiniu metu mano gyvenime labai (pabrėžiu) reta. Monotonija vistiek išliko, išliko ir dar evoliucionavo į super - atsparų viskam - šūdą. Turiu krūvas laiko apmąstymams, planams, savo paties asmenybės lavinimui, bet nedarau nei vieno iš jų. Galbūt čia ir yra mano optimizmo zenitas, kada kaip tolygiai lėtėjančio greičio grafikas pradedu leistis žemyn, kol pasieksiu patį dugną ir nustosiu išvis kažką daryti. Nustosiu būt žmogus sau, nustosiu žmogus būti ir kitiems, dings visi formalumai, dings viskas. Galvoju ar dėl to, kad eilinį kartą pasenau metais ir tapau a la "išmintingesnis" ar dėl to, kad kai ką supratau (applause).Jeigu gauni atsakymą, kuriame yra žodis "ne" - tu sustoji, nusiramini ir pamiršti. Ankščiau dariau kitaip. Laikiau gyvenimą savo rankose ir tada nesuvokiau, kaip sunku bus jį tokį išlaikyti. So yeah. Praktiškai viskas taip ir krito iš mano rankų, tikriausiai tebekrenta, nes žinau, kad dar yra kam kristi. Klausimas ar norėsiu pakelti viską ir bandyti sulipdyti kažką iš šukių ir ar išvis kažką galima sulipdyti. Ankščiau versdavausi per galvą, kad kažkas įvyktų, o dabar? Dabar net nesusimąstau. Iš tikrųjų, man baisu. Kodėl? Norėčiau susigrąžint viską, atsukt laiką, pakeist daug veiksnių, be kurių dabar nerašyčiau šio blogo. Tada jaučiaus kitoks, jaučiausi bent truputėlį įpatingas ir išskirtinis. Dabar jaučiuosi taip, kaip buvo rašoma vienoje knygoje, kurią neseniai skaičiau. Atomą sudaro 0.0001% atominės masės - visa kita tėra tuštuma. Taigi. Tuštumo jausmas priveda ir prie to, kad noras bendraut krenta žemyn kaip rudeniški lapai už lango.

O ankščiau būdavo lengviau. Kasryt atsibusdavau ir užmigdavau su ta pačia mintimi, kaip iš prieš kelis metus. Iš dalies, tai nepasikeitė. Ta mintis vis dar įsikabinus į visą mano esybę. Dėja, jaučiu, kad ji galutinai pribaigia mane.

I wouldn't say I've moved on
I woudln't say I'm close to okay
Or that you no longer fill me
Or no longer stand in my way

And I'm not to proud to admit to you now
That I'm still nothing more than a wreck
And I do intend not to pretend til the end

see ya.

Do I wanna know?

http://www.youtube.com/watch?v=bpOSxM0rNPM&list=FLzgfLJwHAW1jAwOr_2o3VkA

Manau, ši daina apie vaikiną ir merginą, kurie pažįsta vienas kitą kurį laiką. Lyg ir galima suprasti, kad dainuojama apie draugystę. Nesvarbu, prasidėjusią ar dar tik įpusėjusią į tą "stadiją". Ir tada kažkas stoja tarp jų. Logiškiausias variantas tai, kad kažkas stojo skersai jų kelio - naujas žmogus, ir šios mintys juos išmuša iš vėžių. Ir kai jis arba ji bando "nusikratyti" tų jausmų, jie niekados nedingsta, tik kyla ir kyla. Atsiranda mąstymas, ar jis/ji vis dar išlaikęs tą patį susižavėjimą, simpatiją. Dainos pavadinimas pasako viską, tai lyg vidinė kova su savimi, kurioje svarstoma ar šis dalykas kažko tebevertas ar reikia jo siekti. Betkuriuo atveju jie yra pralaimėtojai. Vienu keliu - tu esi tas kuris "paršliaužia atgal", kitu atveju būsi visiškai užspaustas savo paties jausmų. Patiriant dabar kažką tokio, norisi šitą dainą tiesiog paleist per naujo. Vėl ir vėl. Daina, kuri užveda, bet kartu ir supykdo.

Astonishing how much of the world's problems can be erased by the simple smile, heh? Well, not anymore. At least.. Not for me.

I'm grateful, even when i don't want to be the one to push the dust from your hands. Old habbits. They never die, do they?

passive.

I should try being honest. I bet it works.


Someday I'll walk away and say
“You fuckin' disappoint me
Maybe you're better off this way”

i'm having fun. don't put me down.

Beveik ketvirta ryto, o aš kaip idiotas vaikštau iš vieno kambario į kitą. Pro virtuvės langą jau matosi blankiai gelsvas dangus, o ir plytelės šiltesnės ten. Visgi, mano kambarys tampa šaldytuvu vasarą. Naktim, paryčiais. O dieną neįmanoma pakęst tvankumo ir karščio. Vat tokia didelė temperatūros kaitų amplitudė. Iš tikrųjų, norėjau jau seniai miegot, bet žinojau iškart, kad šiandien ne ta diena, kai galėsiu ramiai padėt galvą ant pagalvės ir susapnuot kažką įdomaus. Ant stalo stovi trys lėkštės, žvakė, pokelis čipsų ir puodukas. Tipinis mano stalas, i guess. Primena visas praeitas vasaras. Mokslo metais bent jau tvarkos daugiau prisilaikiau, dabar - not really. Taigi, klausimas what's up with that mood ir why aren't you sleeping? Na, atsakymas paprastas - atsakymo nežinau. Tikriausiai ir nenoriu žinot, nes žinojimas mane slegia. Galvoj vyksta mažyčiai sprogimai, ir jaučiu, kad mano visos kūno ląstelės atsisako judėt. Atsisako ne tik judėt, bet ir padėt man. Lyg žinotų, kad naudos iš to nėra. Tiesos yra. O kadangi galva tebesproginėja ir prašosi poilsio, tęst blogą būtų beprasmiška, but who cares? Not me.
Iš tikrųjų, jaučiuosi lyg būčiau.. Sėdėjau 10 min, kol bandžiau sugalvot, kaip jaučiuos. Jaučiuos niekaip. Jaučiu, kad man reikia erdvės ir mano mintim reikia erdvės. Sugebu gyvent negalvojant ir man tai nepatinka. Dažniausiai esu permirkęs emocijom ir skęstu sentimentaliuose prisiminimuose, kaip kažkada buvo gera ir gražu, bet ne dabar. Netraukia. Jaučiuosi kaip skuduras, kurį iš visų jėgų išgręžė. Jaučiuosi, lyg balionas, pradurtas adata, sparčiai leidžiantis orą. Norėčiau pagyvent miške, vienui vienas. Bent jau keliom dienom. Norėčiau pažiūrėt, kaip keičiasi mano mąstymas ir požiūris. I just need to take a rest. now.

It's going on forever
Things will never change
When I'm close to heaven
You are acting strange
.