"Nuleidęs galvą pėdinu.
Dabar tapau nuspėjamas."

Besikapstant po prisiminimus,beieškant įvairių dainų, kurios galėtų mane nukelti atgal į tuos pačius mieliausius prisiminimus, suvokiau, jog turiu blogą ir kad jame jau gan ilgas laiko tarpas kaip nėra nė gyvos dvasios. Nors.. Who cares. Labai abejoju, ar yra žmonių bent kartais užmetančių akį į mano blogą, ta nuomonė dar sustiprėja, kai pamatau komentarų skaičių po kiekvienu postu. Prisiminus pagrindinę priežastį dėl kurios rašau blogą (savęs nuraminimas,išsiliejimas), nuotaika grįžta į ankstesnę būseną. Rašau dėl savęs, kad galėčiau ištverti įvykius, kurie man neduoda ramybės.
O man ramybės neduoda galybė dalykų.. Tik vargu ar galiu čia visiškai atvirai imti ir išklot savo bėdas, man mielesnė yra žmogaus ausis.




vieninteliai žodžiai dabar besisukantys mano galvoje.. ne. geriau nutylėsiu.
Someday.